Trečiadienį Motinos dienos proga šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė valstybinius apdovanojimus – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalius 45 daugiavaikėms motinoms. Tarp apdovanotųjų – ir viena ukmergiškė. Tai 87-uosius bebaigianti Želvos seniūnijos Sarapiniškių kaime gyvenanti Karolina Burlėgienė, pagimdžiusi ir išauginusi tris dukras bei šešis sūnus. Priėmusi garbingą apdovanojimą senolė susigraudino ir stipriai apkabinusi išbučiavo šalies vadovę.
Medalis liks vaikaičiams
Sulaukusi iš Prezidentūros žinios apie apdovanojimą ir kvietimo į iškilmes K. Burlėgienė labai susijaudino. Ne todėl, kad reikės važiuoti į Vilnių, dalyvauti apdovanojimo ceremonijoje. Senolei kelionė į sostinę jokia naujiena, ji nesidrovi dalyvauti žmonių susibūrimuose. Tačiau daugiavaikei atrodė, kad nėra nusipelniusi tokios pagarbos.
„Prieš kelionę vakarais negalėjau užmigti, kad sudėčiau akis, gėriau vaistų…“ – graudinosi močiutė, kai ketvirtadienį aplankėme ją namuose.
Į iškilmes Prezidentūroje mamą lydėjo dukra Aldona ir sūnus Algis bei jo vaikai Andrius ir Rasa. Tačiau mintimis su K. Burlėgiene buvo visa gausi jos šeima – ir vaikai, ir anūkai. Kaip sakė Aldona, iš anksto visa šeima tarėsi, kuo pasipuošti mamai.
„Kai prezidentė prisegė man medalį, apkabinau ją ir stipriai išbučiavau. Labai jau norėjau jai padėkoti už tą pagarbą. Po to mane barė už tai, bet tokia jau esu. Gerą žmogų visada apkabinu ir pabučiuoju…“ – šluostydamasi ištryškusią ašarą sakė moteris.
Sovietiniais laikais K. Burlėgienė penkis kartus buvo apdovanota motinos šlovės medaliais. Pirmą apdovanojimą ji gavo 1954-iais, po to daugiavaikė buvo apdovanota 1955, 1959, 1961 ir 1964 metais. Per dešimtmečius medalių moteris neišsaugojo, tačiau namuose išliko apdovanojimus liudijantys pažymėjimai. „Su medaliais žaisdavo vaikai, anūkai, todėl per daug metų jie nusimetė. Iš prezidentės gautą apdovanojimą saugosiu ir paliksiu anūkams…“ – kalbėjo senolė.
Vaikai gimė iš didelės meilės
Beveik trys dešimtmečiai, kai K. Burlėgienė senojoje sodyboje šeimininkauja viena. Jos vyras Karolis amžino poilsio atgulė 1984-iais. K. Burlėga Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo fronte, jam peršovė ranką. Karas paliko gilius pėdsakus, žmogus prarado sveikatą.
Prisiminusi sutuoktinį, moteris negaili jam gerų žodžių. Pasakoja, kad visuomet sutarė, visus darbus kartu dirbo, drauge vaikus augino ir auklėjo. Daugiavaikei šeimai daug padėjo ir Karolinos tėvai.
K. Burlėgienės gimtinė – Kiauk-lių parapijos Vaitkuškės kaimas. Kiselių šeimoje augo penkios seserys ir brolis. Tėvai buvo darbštūs, nuo mažumės ir vaikus prie darbo pratino. Paaugusi Karolina išėjo tarnauti.
„Su būsimu vyru susipažinau tarnaudama Sarapiniškių kaime pas Masiulionius. Man ėjo aštuoniolikti, o Karolis buvo dvylika metų vyresnis…“ – į prisiminimus nuklysta senoji.
Karolina ištekėjo eidama dvidešimt antruosius ir atsikėlė į vyro tėviškę, į Sarapiniškių kaimą. Po metų gimė Antanas. Paskui – Onutė, Ignas, Juozas, Algis, Aldona, Laima, Jonas. 1963-iais šeima susilaukė pagranduko Rimanto. Tarp jo ir vyriausio brolio – aštuoniolikos metų skirtumas.
„Mažas būdamas Rimas į namus grįžusį Antaną pavadindavo tėčiu. Šis dėl to pykdavo…“ – šypsosi mama.
Vyresnieji Burlėgų vaikai pasaulį išvydo namuose, juos priėmė Karolinos mama. Tik jaunėlius moteris gimdė ligoninėje. Kaip ji sakė, valdžia priėmė įstatymą, kuriuo uždraudė gimdyti namuose.
„Vyras mane labai mylėjo, todėl ir tokį būrį vaikų išauginome… – motinos veidą nušviečia šypsena. – Visi vaikai buvo laukiami, mylimi. Nesvarbu buvo, kas gims, kad tik sveikas būtų…“
Paprasti, darbštūs, teisingi ir dori
Taip pažįstami apibūdina Burlėgų šeimos vaikus. Jie užaugo tokie, kokiu pavyzdžiu juos auklėjo abu tėvai.
K. Burlėgienė prasitaria, kad jaunystėje labai mėgusi šokti: „Kaimo šokiuose buvau pirmutinė… Patiko su jaunimu susitikti, pašposyti. Kad ir sunkiai per dieną dirbusi, vakaruškų niekada neapleisdavau…“
Kai atsirado vaikai, visą laiką skirdavo šeimai. Vyras dirbo kolūkyje, o mama plušo namuose. Tik ūgtelėjus mažyliams, dirbti išėjo ir ji, nes galvojo apie senatvę, rūpėjo užsidirbti pensiją. Ragavo įvairių darbų, tačiau mieliausias jai buvo laiškininkės darbas. Šešerius metus triūsė Tolučių pašte, su laikraščiais, laiškais, pensijomis buvo laukiama keliuose aplinkiniuose kaimuose.
Prisiminusi, kaip teko auginti tokį gausų būrį vaikų, K. Burlėgienė tik atsidūsta: „Buvo visko… Bet visi vaikai – labai geri, vyresnieji mažuosius augino, labai daug padėjo ūkio darbuose…“
Daugiavaikei mamai šiandien labiausiai širdį glosto jos šeima. Ji džiaugiasi, kad visi devyni vaikai užaugo darbštūs ir dori, kad bendrauja tarpusavyje, gražiai auklėja savo atžalas.
Užaugę Burlėgų vaikai visi paliko gimtuosius namus. Vyriausias Antanas įsikūręs Ukmergėje, daug metų dirbo Miškų ūkyje. Onutė nutekėjo į Šiaulius, iki pensijos dirbo fotografe, o dabar augina anūkus. Laima paskui vyrą išvažiavo į Panevėžį, dirba mokykloje. Ignas, Juozas ir Jonas gyvena Ukmergėje, vienas – statybininkas, kitas – vairuotojas, trečias – kranininkas. Taip pat Ukmergėje įsikūrė ir Aldona, tačiau dabar ji daugiausia laiko praleidžia pas mamą, Sarapiniškyje. Šeimos pagrandukas Rimantas, baigęs mokslus Panevėžyje, su žmona išvažiavo į Vilnių, dirba vairuotoju. Arčiausiai gimtųjų namų liko Algis, jis gyvena ir ūkininkauja Bajoruose, dirba Želvos ugniagesių komandoje vairuotoju.
Vaikai mamą pradžiugino anūkais, kurių ji turi net dvidešimt du, prosenelę jau lanko ir aštuoni provaikaičiai.
Gimtuosiuose namuose visiems jau ankšta
Senieji Burlėgų šeimos namai jau seniai ištuštėjo, tačiau mama viena būna retai. Gryčios duris kasdien praveria kuris nors iš sūnų ar dukterų, lanko močiutę ir anūkai.
„Kai tik galime, visi važiuojame pas mamą. O atostogas visi leidžiame tik čia…“ – sako tarsi dešine mamos ranka pastaruoju metu tapusi ir gimtinėje šeimininkaujanti dukra Aldona.
Kai lankėme K. Burlėgienę, sutikome ir du sūnus. Čia svečiavosi ukmergiškis Ignas, buvo grįžęs sostinėje gyvenantis Rimantas. Pastarasis sakė, kad šiuo metu ištrūko atostogų, tad savaitėlę praleis pas mamą.
Prieš kelerius metus Burlėgų kieme broliai surentė naują pastatą, kad į svečius suvažiavę artimieji turėtų kur sugulti. Senasis namas gausiai šeimynai jau seniai ankštas. „Paskutinį kartą visi iki vieno buvome susirinkę, ko gero, tik per mamos aštuoniasdešimtmetį. Namų nepamirštame, mamos vienos beveik nebepaliekame, bet visiems suvažiuoti kartu vis nepavyksta. Tie, kurie dirba, labai užsiėmę darbuose. Keli mūsų jau pensininkai, bet visi turi savo rūpesčių, darbų, ne visada gali išvažiuoti…“ – kalbėjo Ignas.
Gegužės antrąją K. Burlėgienei sukaks 88-eri. Todėl senolės namuose šį savaitgalį svečių tikrai netrūks. Vaikai skubės pasveikinti mamą ne tik su jos diena, su gimtadieniu, bet ir su garbingu apdovanojimu.
Garbaus am˛iaus sulaukusi, keturias valdžias ir penkiskart pinigų keitimąsi pergyvenusi daugiavaikė mama nedejuoja ir sveikata nesiskundžia: „Kai sulaukiau aštuonių dešimčių, aptingau pas daktarus lankytis. Užtenka jau, pats sau esi geriausias gydytojas. Išgeri kokią tabletę ir kruti…“
Visas keturias seseris ir brolį palaidojusi K. Burlėgienė sako, kad ir ji jau galėtų pas savo artimuosius iškeliauti. Bet norėtų dar sulaukti 90-ojo jubiliejaus, pasidžiaugti vaikų, anūkų laime, patirti provaikaičių meilę.
Būryje augti buvo smagu
Aldona, Ignas ir Rimantas tvirtino, kad niekada jų nebuvo aplankiusi mintis, jog augti dideliame būryje yra blogai.
„Kiek prisimenu, mes ir žaidėme, ir į mokyklą ėjome, ir visus darbus dirbdavome visi kartu. Vyresnieji buvo tėvų pagalbininkai, jiems tekdavo sunkesni darbai. Mažesnieji aplink sukiodavosi. Nebuvo mums laiko dykinėti, prasimanyti išdaigų…“ – dėsto Ignas.
Vyro manymu, vienam vaikui augti liūdna. Be to, jis neišmoksta dalintis, taikytis prie kitų. Todėl užaugus vienturčiui kur kas sunkiau gyventi.
K. Burlėgienė džiaugiasi, kad jos sūnūs bei dukros augina kas du, kas tris vaikus, kad šie tarpusavyje puikiai sutaria. Būtent tarpusavio sutarimas ir supratimas yra didžiausios gyvenimo vertybės.
Motinos nusipelnė Lietuvai
Prezidentūroje vykusių iškilmių metu prezidentė D. Grybauskaitė sveikindama susirinkusias mamas pabrėžė, jog požiūris į gausias šeimas parodo visuomenės pilietiškumo brandą ir šalies pažangos lygį. Šalies vadovės teigimu, valstybė ir visuomenė turi pagal išgales padėti daugiavaikėms šeimoms.
Pasak prezidentės, darnioje ir ypač – gausioje šeimoje užaugęs žmogus nuo mažens išmoksta dalintis gerumu, svarbiausiais gyvenimo klausimais tartis ir – sutarti. Tai – vertybės, kurios visuomet išlieka svarbiausios, nes atsveria susvetimėjimo ir savanaudiškumo grėsmę.
„Šiluma ir meilė, kurią atidavėte savo vaikams, šiandien gaubia ir jus pačias, grįžta jūsų artimųjų rūpesčiu ir visuomenės pagarba. Dorai augindamos vaikus, puoselėdamos meilę šeimose, įveikdamos gyvenimo sunkumus, jūs nusipelnėte Lietuvai. Kiekviena darni daugiavaikė šeima stiprina tautą ir bendruomenę. Jūsų – motinų – meilė ir pasiaukojimas yra neatsiejama tautos tvirtybės dalis, išlikimo garantas”, – kreipdamasi į susirinkusias mamas teigė prezidentė D. Grybauskaitė.
K. Burlėgienė su sūnumis Rimantu (kairėje) ir Ignu bei dukra Aldona. AUTORĖS nuotr.
„Kai prezidentė prisegė medalį, apkabinau ją…“ – sakė senolė. Džojos Gundos BARYSAITĖS pagrindinė nuotr.
