Home Aktualijos Kovoje už Laisvę netrūko išradingumo

Kovoje už Laisvę netrūko išradingumo

182
0

Vienai tautai labiausiai įsiminusių dienų Lietuvai kovojant už Nepriklausomybę – Laisvės gynėjų dienai Sausio 13-ai – 30 metų. Tą dieną 1991 m. sausio 13-ą sovietų kariuomenė užėmė Vilniaus Televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komitetą. Šiuose įvykiuose sužeisti šimtai žmonių, 14 žmonių žuvo. Bet tūkstančiai Lietuvos žmonių neleido užimti Parlamento. Visa Tauta apgynė šalies Laisvę.

Šiame straipsnyje, pasinaudodami Virginijaus Apanavičiaus straipsnio „Kuklūs 1991-ųjų sausio įvykių prisiminimai“, išspausdinto Deltuvos kultūros almanache „Eskizai“ 2011 m. numeryje ištraukomis, prisiminsime to meto nerimastingas dienas. Su tam tikra humoro doze, tiesiogine kalba, autorius aprašo lemtingus sausio įvykius. Tačiau juose nėra tiesioginių įvykių aprašymo. Bet iš prisiminimų galima susidaryti vaizdą, ką galvojo ir ką jautė paprasti žmonės, kokiems veiksmams ruošėsi ir kaip elgėsi. Juk už Laisvę kovojo, būtent, paprasti žmonės.

„[…] Aš sėdžiu pas uošvienę … Sakau: „Neišjunkit televizoriaus, nes rodys dabar kažkokie kiti… Dabar visiems skambink ir sakyk, kad čia jau visai kiti, kad sėdi televizoriuje blogiečiai, kad netikėtų nė vienu žodžiu…“ Na ir pradėjau galvoti, ką dabar daryti, ką veikti, kad nereikėtų sėdėti čia, rankas sudėjus. Atsivežiau septynis maišus grūdų, užrišau ir pas uošvienę sandėliuko palėpėje pakabinau ant sijos. Sakau: „[…] Jūs nežinot, bet gali būti karas. […] Štai, grūdų padėjau, susimalsit mašinka mėsai malti ir valgysit“.[…] galvojau, jau važiuosiu Aukščiausion Tarybon. Turėjau ginklų, šovinius susirinkau. Draugams pasakiau, kad šautuvų neatiduotų, saugotų optikas […]“

„[…] Galvoju, kad reikia įrašyti į video juostą informaciją labai trumpai, bet kad rusų kalba, kad būtų galima išplatinti Rusijoje. Kad reikėtų sudaryti įvykių santrauką ir įrašyti į videomagnetofono juostelę. O paskui išplatinti ir išvežioti. Turėjau Maskvoje draugelį karininką, galvojau jam perduoti juostelę ir informaciją. Maskvoje tuo metu gyvavo „Echo Moskvy“ (radijo stotis), stebuklingai iki dabarties išlikusi stotis. Ir aš galvojau kaip nors iki ten nugabenti medžiagą, o jie jau žinos ką daryti. […]

Radijo stotis informaciją priėmė. Dar paprašiau, kad praneštų per televiziją, kad rodys ne vidury dienos, kai nieko nėra, o pirmą valandą nakties, kai visi namie prilipę prie ekranų. Kad būtų visi pasiruošę, kas turi vidiakus, įsirašyti trumpą informaciją. Ir tą padarė. Tiksliai nežinau, negaliu patvirtinti, bet man sakė, kad taip padarė“.

[…]

„[…] Paėmėm seną kerzaveką batą, parašėm „Sovietskaja armija“, įmerkėm į raudonus dažus, kad „sukraujuotų“, kad po to padarytos pėdos būtų su krauju. Greitai viską padarėm, įdėjom į celofaną. […] (Aukščiausioji) Taryba jau buvo aptverta metalinėmis armatūromis ir blokais, bet dar nė vieno daikto nebuvo padėta. Buvo tuščia, jie tikriausiai nukabinėdavo, nenorėdavo konflikto su rusais. Suprantu, išeinu aš su tuo batu ir einu per visą aikštę, o ten pilna korespondentų ir žurnalistų. Na ką, o aš einu ir lipu ant tvoros su tuo batu. Galvoju, užkabinsiu aukštai, kad niekas nenuimtų. Atsisuku, matau pilna videokamerų aplinkui, žinai, pilna, pilna ir man tokia mintis atėjo į galvą: jeigu pasikeis valdžia, sėsiu, teks atsakyti už viską. Tačiau batą pakabinau. Bijojau… Bet iš ryto bato jau nebebuvo, nukabino. Aišku, ne tie piliečiai, kurie buvo šitoj tvoros pusėj. Tačiau po kelių valandų pradėjo jau visi kabinti ant tvorų. Karikatūras, plakatus, dokumentus ir kitką. Drebėjo rankos, negalėjau nusėdėt.“

„Paskui galvojau, ką čia pašnekėt. Nes buvau tarnavęs karininku Šiaurės miestelyje, kur buvo tankų bataliono vadas papulkininkis, geras karininkas, tikras karininkas. […] Pagalvojau, jog reikia, kad šie karininkai, kurie mane gerai pažinojo, išgirstų mano žodžius per televiziją (gal ir naiviai galvojau). Kiek prisimenu, ten buvo TSRS televizijos programos „Laikas“ „Intervizijos“ grupė. Ir aš ieškau ir ieškau, kur ta rusų televizija, pamačiau jų lentelę su užrašu ir priėjau prie jų, o čia priėjo ir kitų televizijų korespondentai. Priėjęs sakau: „Noriu pašnekėt, nes mano tankas dabar važiuoja čia, nes tarnavau tanko vadu Šiaurės miestelyje. Esu buvęs Tarybų Sąjungos kariuomenės karininkas“. Po šių žodžių visi korespondentai iškart nukreipė žvilgsnius ir video kameras į mane.“

„Ėmiau pasakoti, kad tarnavau čia, kad tikiu, jog mano pažįstami karininkai nevers karininkų ir kareivių šaudyti vietos gyventojų, kad yra tikrų karininkų šiame dalinyje. Galvojau, kad jie bus žmogiški ir nepaklus pragaištingiems įsakymams šaudyti beginklius žmones prie Aukščiausiosios Tarybos, kad paklausys manęs, jei girdės mano žodžius, nors aš dabar kitoje barikadų pusėje.“

Parengė Arvydas Pėšina

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here