Pasakojimas apie Bronislovą KASELĮ, 53 metus dirbusį Ukmergės meteorologijos stotyje.
„Buvo džiaugsmo akimirkos, buvo liūdesio valandos… Buvo pavasario audros, alsus vasaros nuovargis, brandus rudens susimąstymas… Visko buvo šitam ilgam kely. Dabar prieita toji aukštuma, nuo kurios malonu prisiminti nueitą kelią. Šiandien paskutinė mano darbo Ukmergės meteorologijos stotyje diena. Noriu visiems – vadovams, darbuotojams, bičiuliams – padėkoti už kartu praleistus prasmingus metus. Linkiu daugiau šypsotis, būti sveikiems, laimingiems, turtingiems!” – tokiais žodžiais 76-erių B. Kaselis atsisveikino su kolegomis.
Užvėręs pirmosios ir vienintelės savo darbovietės duris žodžio kišenėje neieškantis B. Kaselis šmaikštavo: „Mano gyvenime, kaip ir pasakoje, viskas baigėsi gerai…“ Ir tuoj pat pridūrė, kad nenorėtų tapti panašus į obuolį, kuris ant šakos sunoksta, o paskui nukrenta ir… supūva. Orų magu tituluojamas ukmergiškis pusiau juokais, pusiau rimtai prisipažįsta, kad jam arčiau dūšios riešutas, po kietu kevalu subrandinantis sveiką branduolį.
„Gimiau pačiu laiku…“
Ištaręs šiuos žodžius B. Kaselis šypteli: „Tik bėda – esu šeimoje trečias brolis…“
Pono Bronislovo gimtinė – Deltuvos seniūnijos Saliečių kaimas. Tėvas – buvęs Lietuvos savanoris, dirbo žemę, šeimoje augo penki vaikai – keturi sūnūs ir dukra.
„Mano kartos žmonėms teko dideli išbandymai. Išgyvenau karą, trėmimus į Sibirą, per naktis teko eilėje prie duonos stovėti. Bet nenoriu skųstis likimu. Turiu šeimą – šaunią, supratingą žmoną Genovaitę, buvusią pedagogę matematikę. Išauginome gerus vaikus – sūnų Egidijų ir dukrą Liną. Džiaugiamės keturiais anūkais. Turėjau laimę dirbti ypatingoje tarnyboje. Daugybę metų buvau arti debesų, žaibų, vėjų, lietaus ir rasos. Čia dirbdamas išmokau teisingai skaičiuoti metus, draugus ir darbus… – kalba ir čia pat sueiliuoja. – Kas prabėgs greičiau nei šaltas vėjas? Mūsų metai, mūsų metai…“
Pašnekovas džiaugiasi, kad likimas jam lėmė dažniau nei kitiems pakelti akis į dangų ir stebėti jo ženklus, taip pat nuolat sekti gamtos reiškinius, pamatyti sukrautą medžio pumpurą, prasiskleidusį pirmą pavasario žiedą: „Kad visas tas grožis nepraslystų pro akis, nuolat vaikštau pėsčias. Ir jums visiems patariu nors retkarčiais išlipti iš automobilių, pereiti basomis per žolę, įkvėpti į krūtinę rytmečio gaivos. Tuomet pasaulis nušvis kitomis spalvomis, bent trumpam pasimirš bėdos, ligos, nepritekliai…“
B. Kaselis turi dvi specialybes. Buivydiškių žemės ūkio technikume baigė agronomo mokslus, Rostove prie Dono – hidrometeorologijos mokyklą. Nors iš pirmosios specialybės duonos nevalgė, tačiau visuomet jautė, kad suolą technikume trynė neveltui. Agronomo žinios labai pravertė dirbant Mereorologijos stotyje, ypač – atliekant agrometeorologinius stebėjimus.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje B. Kaselis įsidarbino 1958 metų sausio 14 dieną. Nuo 1961 iki 2002 metų jis vadovavo Ukmergės meteorologijos stočiai. Sulaukęs pensijos, buvo pervestas dirbti vyriausiuoju stebėtoju.
Galbūt ir toliau veteranas būtų mynęs įprastą takelį, bet Meteorologijos stotyje stebėtojus keičia automatinės kompiuterizuotos stebėjimo sistemos. Šį pavasarį Ukmergėje buvo sumontuoti ir išbandyti nauji prietaisai, tad stotyje sumažėjo darbuotojų.
Blogų orų nėra
B. Kaselis ir iš miegų pažadintas paminėtų kelias įsimintinas datas, kuomet Ukmergės meteorologijos stoties stebėtojai užfiksavo stichinius ar net katastrofinius meteorologinius reiškinius. Aukščiausia oro temperatūra Ukmergėje užfiksuota 1959 metų liepą – termometras rodė 35 laipsnius karščio. Didžiausias sniego dangos storis – 43 centimetrai – buvo 1996 metų kovą. 1977 metų balandžio 12 dieną prasidėjo net 51 valandą trukusi lijundra. 1982 metų sausio 6 ir 7 dienomis Ukmergėje rekordiškai ilgai siautė pūga – 30 valandų 30 minučių.
„Būta Lietuvoje žiemų, kai skrendančios varnos nuo speigo krisdavo. Pasitaikė ir labai pavojingos perkūnijos. Tuo metu einant į stebėjimo aikštelę atrodydavo, kad žemė aplinkui dega… Kartais pajuokaudavau, kad geras šeimininkas ne visada šunį į lauką išleidžia, bet stebėtojai privalo nustatytu laiku kas tris valandas, aštuonis kartus per parą, nueiti į stebėjimo aikštelę ir atlikti pareigą – užfiksuoti duomenis. Tuo pačiu metu tai daro visi pasaulio meteorologai. Mūsų darbas labai reikšmingas – nuo pateiktų duomenų priklauso nelaimingų atsitikimų draudimo išmokos…“ – šypsosi B. Kaselis.
Ilgametis meteorologas mėgsta kartoti, kad Lietuvoje gyvename tarsi Dievo užantyje – pas mus nei cunamių, nei žemės drebėjimų. Jis tvirtina, kad Lietuvoje blogų orų nėra. Tik reikia mokėti prisitaikyti. Pasak B. Kaselio, rytais, kai vėsu ir gaivu, daržuose, laukuose reikia dirbti, mieste reikalus tvarkyti. O įdienojus, kuomet saulė kepina, pavėsio ieškoti, į lauką stengtis kojos nekelti.
„Bet mes dažniausiai elgiamės priešingai, iki pietų lovose vartomės, o per pusiaudienį lauke dirbame,“ – pastebėjimais dalijosi pašnekovas.
Veikla įvertinta prestižine premija
Buvę B. Kaselio kolegos – Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos darbuotojai – vienu balsu tvirtina, kad jų būryje ukmergiškis yra viena spalvingiausių asmenybių. Neatsitiktinai jis buvo renkamas šalies hidrometeorologijos stočių viršininkų seniūnu. B. Kaselis gerbiamas už sukauptą patirtį, vertinamas už sumanumą, aktyvumą, neeilinius organizacinius sugebėjimus. Jis įsimylėjęs meteorologiją ir puikiai supranta stebėjimų svarbą.
2009 metais B. Kaseliui buvo įteikta prestižinė aplinkosaugos premija. Ilgametis Aplinkos ministerijos sistemos darbuotojas tapo kas dvejus metus skiriamos Viktoro Bergo premijos laureatu. Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas, apdovanodamas B. Kaselį ir Telšių miškų urėdijos eigulį, „Žvėrinčiaus“ įkūrėją Petrą Dabrišių už ilgametį gamtos puoselėjimą ir aplinkosauginių idėjų propagavimą premija, pabrėžė, kad abu laureatai – savo darbo ir pomėgio fanatikai gerąja šio žodžio prasme. „Tai darbuotojai, kuriais Aplinkos ministerija pagrįstai didžiuojasi,“ – iškilmių metu sakė ministras.
B. Kaselis ne tik dirbo reikšmingą stebėtojo darbą, bet ir nuolat skleidė meteorologijos žinias. Rajoninėje spaudoje paskelbta gerokai per 500 jo publikacijų apie orų sąlygas, fenologinius stebėjimus, gamtą, jos apsaugą, liaudies papročius ir t. t.
Už puikiai atliekamus konkursinius darbus, turinčius išliekamąją vertę, meteorologinių papročių ir tradicijų puoselėjimą, indėlį garsinant meteorologijos žinias ir visuomeninę veiklą B. Kaseliui suteiktas garbės stebėtojo meteorologo vardas.
53-ejų metų sąžininga darbinė ir aktyvi visuomeninė B. Kaselio veikla įvertinta šūsnimi padėkų, garbės raštų.
„Problemas gliaudo barstydamas humoro perliukus…“
Prieš kelerius metus, kai B. Kaselis šventė brandų 70-mečio jubiliejų, kolegos iš Hidrometeorologijos tarnybos dovanojo jam albumėlį, kuriame surašė įsimintiniausias bendravimo nuotrupas, pasidalijo mintimis apie jubiliato nuveiktus darbus, neįkainojamą jo patirtį, būdo savybes.
Mokslininkė, buvusi Klimatologijos skyriaus viršininkė Jūratė Mikalajūnienė pažymėjo, jog Bronius atsiradusias problemas gliaudo barstydamas jumoro perliukus: „Kur jis pabuvo, ilgai neišnyksta šypsena žmonių veiduose. Jis puikus organizatorius ir susibūrimų siela. Jei reikia, Kaselis ir iš musės dramblį padarys… Įtutinome į jo vadovaujamą stotį didžiulį rusišką automatinį griozdą – stebėjimų mašiną. Matavimai buvo nepatikimi, ji dažnai gedo. Tačiau viršininkas šį „pažangos stebuklą“ priderino prie stoties jubiliejaus, pasipuikavo juo spaudoje, o netrukus… išsiuntė į sąvartyną“.
Utenos meteorologijos stoties viršininkė, šalies stočių viršininkų seniūnė Laimutė Liutkevičienė ukmergiškį B. Kaselį vadina savo ir kitų jaunų specialistų mokytoju. „Su juo galima pasitarti įvairiais klausimais. Jis visada padės išsisukti iš keblios situacijos. Kada būna problemų, skambinu, konsultuojuosi…“ – dėkinga uteniškė.
Meteorologijos skyriaus viršininkė Salomėja Paulauskaitė iki šiol negali pamiršti 1977 metų balandžio – garsiosios šimtmečio stichinės lijundros, kuomet visa Lietuva atsidūrė tarsi ledinėje pasakoje. „Aš tada dar buvau bepradedanti meteorologė, man buvo pavesta tvarkyti apledėjimo duomenis. Į tarnybą atvyko Ukmergės stoties viršininkas B. Kaselis. Kai J. Mikalajūnienė jo paklausė, kaip išmatavo lijundros svorį, atsakymas buvo trumpas ir aiškus: paėmiau ledus, sukišau į stiklinėlę, kai jie ištirpo, pamačiau, kiek sveria… Man tada atrodė: kaip viršininkas gali tiek nežinoti… Tik vėliau supratau, kad tai buvo eilinis jo pokštas, o stoties pateikti duomenys buvo tikslūs, jie ir dabar naudojami aprašant Lietuvos orus ir stichinius reiškinius… Dabar, sulaukus brandaus amžiaus, B. Kaselio išmintis darosi dar taiklesnė ir tikslesnė…“ – įsitikinusi S. Paulauskaitė.
Klimatologijos skyriaus viršininkės mokslų daktarės Audronės Galvonaitės pažintis su B. Kaseliu prasidėjo prieš tris dešimtmečius, kuomet ji dirbo Fizikos institute ir važinėdavo po Lietuvos meteorologijos stotis ir iš specialių indų (špižinių puodų) rinkdavo mėnesio kritulių pavyzdžius taršai tirti. Toks rinktuvas buvo ir Ukmergėje. „Vieną vakarą užvažiuoju į Ukmergės stotį patikrinti savo puode kritulių ir randu iš indo dugno ištrauktą kamštį. Puodas išplautas, švarus, net blizga. Klausiu Kaselio, kur mano mėnesio krituliai, o jis aiškina, kad buvo labai purvinas lietus, tad liepęs viską išpilti ir išplauti… Man beliko mintyse nusikeikti ir paprašyti daugiau neliesti to mano puodo.
Kitas panašus atvejis buvo žiemą. Atvažiavusi aikštelėje neradau rinktuvo. Galvoju – kažkas „nušvilpė“. Tuomet budėjęs ponas Bronius puolė man aiškinti, kad su tuo puodu viskas gerai: jis išplautas, išdžiovintas ir guli lentynoje. „Ir vėl ką nors ne taip padariau? Taigi aš norėjau kaip geriau…“ – nuoširdžiai pasiteisino. Per pono Broniaus „gerus norus“ mano stebėjimų eilutėse atsirasdavo spragos, tačiau Ukmergėje visada buvau pavaišinama karšta kava, kaimiškais lašiniais arba ponios Kaselienės keptais pyragais. Man Ukmergės stotis visada būdavo kaip tėvų namai…“ – prisiminimais dalijasi A. Galvonaitė.
Su šypsena kolegų lūpos iki šiol kartoja prieš daugelį metų ištartą ir sparnuota tapusią B. Kaselio frazę: „Na tai kas, kad mažai uždirbu, bet vistiek aš viršininkas…“
Padėkojo už darbų ir dienos šviesą
B. Kaseliui atsisveikinant su Meteorologijos tarnyba, jo ilgametis ir sąžiningas darbas neliko nepastebėtas. Seimo narys Gintaras Songaila į Ukmergę atvežė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Jono Šimėno pasirašytą padėką. Joje dėkojama už puikią profesinę veiklą, tradicijų puoselėjimą, aplinkos apsaugos idėjų propagavimą, pasišventimą meteorologijai ir žmonėms, ypatingą darbų ir dienos šviesą.
Daugiau nei penkis dešimtmečius hidrometeorologijai paskyrusiam ukmergiškiui įteikta rajono savivaldybės mero Algirdo Kopūsto padėka.
B. Kaseliui už nuoširdumą, sąžiningumą, atsidavimą savo profesijai padėkojo Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos direktorė Vida Auglienė.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Meteorologijos skyriaus kolektyvas, išlydėdamas ilgametį bendradarbį į užtarnautą poilsį, dėkojo jam už kruopštumą ir pasišventimą. „Jūsų darbas, nors gal ir ne visada pastebimas ir įvertinamas, tačiau buvo svarbus tūkstančiams žmonių, kurie rytais ar vakarais televizijoje, spaudoje ar internete ieškojo informacijos apie esamus ir būsimus orus. Jums nebuvo blogo oro, šventadienių ir ne visos naktys buvo miegotos. Buvo tiesiog budėjimo laikas. Jūsų išmatuoti temperatūros laipsniai, kritulių milimetrai, vėjo greičio metrai, slėgio hektopaskaliai sugulė į archyvinius dokumentus, leidžiančius dabar ir ateityje vertinti klimato pokyčius,“ – tokius žodžius padėkoje įrašė B. Kaselio kolegos.
Budėjimo metu B. Kaselis į stebėjimo aikštelę ateidavo kas tris valandas.
Dainiaus VYTO nuotrauka
