Erika Katinaitė – ukmergiškė menininkė, drabužių dizainerė, originalių papuošalų, skirtinga technika atliktų aksesuarų kūrėja. Ne viena ukmergiškė renkasi būtent Erikus kurtus kūrinius – nes tai yra garantija, kad įsigyji išskirtinį darbą, atliktą talentingos kūrėjos rankomis. Būdama Vilniaus Dailės akademijos kostiumo dizaino specialybės absolvente, Erika išsiskiria originaliu, išraiškingu, įdomiu stiliumi, kuris aprėpia ne tik išvaizdą, bet ir gyvenimo būdą, požiūrį, mąstymą. Tačiau šįkart kalbamės ne apie kūrybą, bet apie keliones. Arba tiksliau, apie pastarąją Erikos kelionę – į daug kam paslaptimi, egzotika, dvasingumu alsuojančią Indiją.
Kokią ir kaip šią šalį pamatė ir pažino Erika?
– Kas nulėmė Tavo apsisprendimą aplankyti Indiją?
– Galiu teigti, kad pasaulio esu pamačiusi nemažai. Metus laiko gyvenau JAV, Bostone, taip pat Didžiojoje Britanijoje, Londone ir Liverpulyje. O Indija susidomėjau dar ankstyvoje jaunystėje, įkvėpta rašytojos Jurgos Ivanauskaitės knygų. Visą laiką knietėjo savo patirtimi palyginti tuos materialiuosius, pragmatiškus Vakarus su dvasingąja Indija.
– Kiek laiko tęsėsi kelionė? Kaip ją apibūdintum – kaip turistinę, poilsinę, pažintinę?
– Kelionė užtruko pakankamai ilgai – tris savaites. Tai buvo piligriminė kelionė, kai keliauji su nemaža, apie 50 žmonių gupe, ir visus jus sieja siekis ne kuo daugiau pamatyti ir nupaveiksluoti, bet kiek įmanoma labiau pajusti dvasinę šalies atmosferą, istoriją ir dabartį. Lietuvoje yra benduomenė, kuri tokias keliones organizuoja du kartus per metus. Patys organizatoriai važiuoja, dalyvauja, keliaujama po šventas vietas. Į Indiją važiavau ieškoti sielos ramybės, iš naujo atrasti save, pažvelgti į save iš šalies. Basomis 20 kilometrų teko eiti aplink šventu laikomą kalną – tai buvo apeigų, kuriose dalyvavau, dalis.
– Kaip praktiškai teko ruoštis kelionei?
– Kadangi keliavau su piligrimų grupe, man kelionė kainavo kiek mažiau, nei turistinė, už kurią tektų pakloti apie 6000 litų. Patys organizatoriai pranešė, kad nesiima jokių atsargumo priemonių (skiepai, vakcinacija). Baimės kuo nors užsikrėsti tikrai neturėjau. Keliaujant į Indiją svarbiausia yra patogūs batai. Drabužių nereikia imti – nes tokiose kelionėse persirengiama vietos drabužiais. Vos tik atvykę, važiavome į parduotuvę apsipirkti. Moterys pirko sarius, aš nusipirkau tuniką ir plačias kelnes. Tačiau visa apranga turi būti indiško stiliaus. Jei ne, aišku, nieko neatsitinka, tiesiog pritrauki labai daug dėmesio, neišvengi smalsių žvilgsnių. Dėvint indiškos stilistikos drabužius, sulauki malonaus pasisveikinimo. O saris – pagrindinis indžių drabužis – yra stačiakampis audinio gabalas be siūlių, būtinai natūralaus pluošto: šilko ar medvilnės. Sarį tinkamai apsirengti užtrunka apie 15 minučių. Būtinai dėvimas pasijonis.
– Kokie buvo patys pirmieji įspūdžiai, lėktuvui nusileidus Indijos žemėje?
– Keista tapo dar lėktuvui tik leidžiantis. Kažkodėl stiuardesė į orrlaivio saloną atsinešė oro gaiviklį ir ėmė juo purkšti. Gaiviklis geitai išsivadėjo, ir tada pasijuto grynas dvokas, kurį net sunku apibūdinti. Nuo žemės kyla smirdantis smogas, kuris persmelkia absoliučiai viską. Tada truputį sunerimau – negi visą laiką teks ir būti tokioje smarvėje, kai net valgyti negali. Tačiau vėliau apsipratau. Pačiose gatvėse – nešvara, netvarka, šiukšlių kalnai. Laksto beždžionėlės, vaikšto karvės, kiaulės, gaujomis bėgioja šunys. Beždžionių reikia ypač saugotis, nes jos yra įsimiklinusios vagiliauti. Joms nieko nereiškia iš rankų pačiupti maišelį su vaisiais ar kitais pirkiniais.Vienai moteriai beždžionė, atlikusi tiesiog akrobatinį šuolį, nuo veido nugriebė akinius.
– Kaip apibūdintum indų gyvenimo būdą?
– Iš ryto jie keliasi kuo anksčiau ir meldžiasi – yra tikima, kad reikia prabusti anksčiau už dievybes ir jas prižadinti bei pagarbinti. Vyksta apeigos, šokama, dainuojama. O dėl darbo – sakyčiau, kad indai kaip ir nedirba. Stovi gatvėse prekeiviai, yra turgūs, bet niekas niekur neskuba, yra visiškai atsipalaidavę. Prie bet kokios parduotuvės reikia nusiauti batus, įeiti į parduotuvę basomis kojomis. Iš Delio autobusu važiavome apie 200 kilometrų į Vrindavan miestą. Pastebėjau, kad automobilių yra daug, jie – apynaujai, tačiau visi apdaužyti, aplamdyti. Kelių eismo taisyklės negalioja – jei yra trys eismo juostos, važiuojama penkiomis. Vairuotojo pažymėjimą galima tiesiog nusipirkti, nelaikant jokių egzaminų. Labai daug motociklų ir rikšų vežimėlių, vadinamų tuk – tukais. Tačiau patys indai – labai ramūs, be jokių nervų.
– Kaip rengiasi, kaip elgiasi indės moterys, kokie santykiai tarp vyro ir moters?
– Būtinos apyrankės – po vienodą skaičių ant kiekvieno riešo. Svarbu yra išlaikyti pusiausvyrą. Plaukai – būtinai ilgi, per vidurį perskirti sklastymu. Jei plaukai sušukuoti su sklastymu šone, tokia moteris laikoma paleistuve, prostitute. Spalvų pasirinkimas didžiulis, spalvos turi atitinkamas reikšmes. Nėra akį rėžiančių spalvų. Ištekėjusi moteris būtinai piešiasi ant kaktos raudoną tašką. Tai užtikrina apsaugą. Apskritai indai tiki ne sėkme – jie tiki dievybių palankumu. Dievybėms turi patikti tai, ką jos mato. Indės moterys apskritai neturi dirbti. Dirbti turi vyras, o moteris turi visapusiškai jam tarnauti. Ji turi būti ir motina, ir sesuo, ir žmona. Moteriai nedera skųstis, priekaištauti, niurzgėti, ji turi būti vyro įkvėpėja. Tačiau, nors minėjau, kad moterims nedera dirbti, gatvėje, šalia statybviečių, mačiau moterų, ant galvų nešiojančių plytas.
– Vakarietiškos pramogos dažnai neatsiejamos nuo alkoholio. Kaip yra Indijoje?
– Paprasčiausiai alkoholiu neprekiaujama. Absoliučiai – nei parduotuvėse, nei kavinėse. Gatvėse – jokių girtų ar apsvaigusių.
– Visos kelionės metu valgei tik vietinį maistą. Koks jis?
– Labai aštrus, natūralus, su daug prieskonių. Jokios mėsos. Jokių svogūnų ir česnakų. Ryžių košė, žirnių sriuba. Kelionės pradžioje beveik visi sunegalavome, sutriko virškinimas, kritome kaip musės, vaikščiojome perbalę su vandens buteliais. Patys indai negalavimus aiškino tuo, kad būtent šitaip valosi organizmas. Nors galima paaiškinti ir paprasčiau – aštrumas reikalingas patiekalų dezinfekcijai, nes sąlygos jiems gaminti dažnai – antisanitarinės.
– Kokios indų tradicijos ar įpročiai nustebino?
– Yra tokie ežerai, kuriuose, tikima, yra palanku išsimaudyti – su visais drabužiais, būtinai panardinant galvą. Viename išsimaudžius yra atleidžiamos nuodėmės, kitame – pradeda sektis meilėje. Aš, tiesą sakant, nuo šių maudynių susilaikiau: vanduo labai nešvarus ir dvokiantis. Pakelėse, o ypač prie šventyklų, minios išmaldos prašytojų. Keista buvo matyti dvejų – trejų metų vaikus su viena pakelta rankute (reiškia ženklą sustoti), o kita – ištiesta į priekį rupijoms. Kai kurie prašo labai įkyriai – jei neduosi, gali pusę valandos eiti iš paskos. Bet apskritai indai labai draugiški – priena gatvėje, kažką šneka savo kalba, tu nieko nesupranti, o jie tau maloniai šypsosi. Apskritai Indijos atmosfera yra mistiška – jautiesi taip, tarsi būtum įsuptas į saldainio popierėlį, ir pradedi elgtis taip, kaip elgiasi visi aplinkui. Juokaujant galiu pasakyti, jog labai atsakingai žiūrėjau, kad plaukų sklastymas eitų per vidurį.
– Kokia šalis, aplankius Indiją, vilioja Tave dabar?
– Tokios yra dvi – Kinija ir Japonija. Mane domina šių šalių tradicijos, tikėjimas, gyvenimo būdas. Esu linkusi ieškoti kitokių – gilesnių – prasmių.
Kalbėjosi Unė Jonaitytė
Skaitykite ir žurnale:
