Kultūros centro dailės galerijoje veikia ukmergiškės Linos Zareckaitės tapybos darbų paroda „ichtis“. Į jaunos autorės dar tik antrąją parodą atvyko ne tik gausus pažįstamų, giminių ar gerbėjų būrys, bet atidaryme dalyvavo ir jaunosios parodos autorės dėstytojos.
Parodos atidarymo metu jos kuratorius Egidijus Darulis pasakojo, kad autorei pasiūlius surengti parodą Kultūros centre jis suabejojo – ar darbai tinkami parodai. Tuo labiau, kai autorė prisipažino, kad Norvegijoje dirba labai neįprastą darbą – skiepija žuvis. Ir tik jos namo rūsyje pamatęs darbus E. Darulis suprato – paroda bus.
Pasak autorės, paveikslai atsiranda „trinant, veliant, kol kažkas gaunasi“. Niekas nesupranta kaip ir kas padaryta, tačiau žmonės pripažino, kad paveikslai įdomūs, nekasdieniški ir šviesūs.
Rašydami apie parodą kritikai teigė, kad paveikslai mėgėjiški, nes autorė dar nesimokė dailės, tapybos. Menininkė pati prisipažino, kad jai reikia dar mokytis ir mokytis. Todėl ji sau palinkėjo tobulėti ir daryti geresnius darbus. Nes dabar dar tik „pažaidimai ir pabandymai“ – estetiški kūriniai sienoms papuošti.
Parodoje eksponuojami paveikslai neturi pavadinimų. Susirinkusieji į parodos atidarymą ir vėliau ateisiantys žiūrovai kviečiami ant tuščių lapelių prie paveikslų parašyti ką kūriniuose mato. Ir taip suteikti pavadinimą paveikslams. Autorė po to žadėjo juos pataisyti taip, kad jie atitiktų pavadinimus. „Paveikslai nėra baigti – jie kūrybos procese ir juos galima pakoreguoti“, – sako autorė.
Jai paprieštaravo L. Zareckaitės dėstytoja, Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto profesorė Virginija Jurėnienė. Jos teigimu, kūryba yra gamtos žmogui duotas procesas, kurio negalima išmokti, jo niekas negali atimti. Todėl ir paveikslų negalima perdaryti. Ji ragino visus ieškoti to, ką nori rasti paveiksluose ir nerašyti pavadinimų, nes tai yra kūryba.
Pati L. Zareckaitė pasakojo, kad potraukis tapyti jai atsirado nuo vaikystės. Mokantis specialybės Kauno technologijos universitete tapyba tapo antraplane, tačiau dabar be tapybos gyventi ji negali – grįžusi į gimtinę per Kūčias ir šv. Kalėdas laiką praleidžia su teptuku namo rūsyje.
Tai jau antroji dailininkės paroda – pirmoji surengta Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje. Jaunajai dailininkei kyla noras ateityje surengti parodas kitur, tobulėti ir eiti pirmyn. „Tai džiaugsmas, kad tu gali pilnai save realizuoti, atsisakyti visko ir tapyba tampa prioritetu“, – sako L. Zareckaitė. Tapyba jaunajai dailininkei visada buvo hobis, o darbas buvo skiriamas išgyvenimui.
Šiuo metu ji Vilniaus Universiteto Kauno humanitarinio fakulteto I kurso magistratūros studentė. Į parodos atidarymą atvykusios Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto profesorė dr. Virginija Jurėnienė, Filosofijos ir kultūros studijų katedros docentė dr. Raminta Pučetaitė ir Filosofijos ir kultūros studijų katedros lektorė Rasa Poškuvienė buvo sužavėtos paroda. Paklaustos, kodėl atvyko į studentės parodą, nes tai neįprasta, kad dėstytojai lankytųsi studentų parodose provincijoje, profesorė dr. V. Jurėnienė sakė, kad globalios Europos ir pasaulio žmonės keičiasi. Praėjo tie laikai, kai studentas buvo nevertinamas.
Dėstytojos į Ukmergę atvyko, nes L. Zareckaitė, studijuojanti meno vadybą, surengė asmeninę personalinę parodą. Viešnių teigimu, paveiksluose vyrauja postmoderno stilius, todėl jos norėjo pažiūrėti kaip studentės darbai tobulės kitose parodose. Kitą vertus, reikia stengtis, kad ji taptų žinoma Lietuvoje ir galėtų dalyvauti meno rinkoje kaip jauna vadybininkė.
Dėstytojos tikisi, kad L. Zareckaitė taps be galo įdomiu žmogumi, menininku, gebančiu save pristatyti ir parduoti meno rinkoje. Nes, pasak profesorės, Lietuvoje yra daug menininkų, tapančių sau į stalčių, bet netapančių taip, kad jie pasaulyje galėtų pilnavertiškai gyventi. Taip pat reikia ugdyti ir vartotoją, kad jis neitų paskui pop meną, o rinktųsi ir suvoktų aukštąjį meną.
Arvydas Pėšina
{eventgallery event=’114660006053230309490@6106482794150094977′ attr=images mode=imagelist max_images=41 thumb_width=50 }
Skaitykite ir žurnale:
