Valų kaimo bendruomenė baigė projektą – kūrybinę laboratoriją „Gyvybės šventė“. Baigiamuoju renginiu paminėti skulptūrų prie bendruomenės namų pastatymas ir bendruomenės veiklos dešimtmetis.
Mintis pastatyti skulptūras, įprasminančias gyvybę, gimė dar 2011 metais. Tuomet projekto idėja kilo Berzgainių dvaro teritorijoje gyvenančiai Kvėkšų šeimai. Tų pačių metų rudenį projektas buvo pateiktas Ukmergės rajono Vietos veiklos grupei. Bet, kol projektas gavo palaiminimą, kol praėjo visus biurokratinius barjerus, praėjo daug laiko. Tokio ilgo laiko tarpo – nuo paraiškos pateikimo iki galutinio įvertinimo ir sutarties pasirašymo, verslo žmonės nebuvo numatę. Todėl Kvėkšos pernai savo lėšomis įgyvendino dalį projektinių veiklų. Prie jų prisijungė ir daugelis Valų gyventojų.
2012 metų pabaigoje pasirašius sutartį ir gavus finansavimą, planuotas veiklas įgyvendino bendruomenė. Teikdami šį projektą galvojome apie mūsų kaimo gyventojų vietą dabartiniame sociokultūriniame gyvenime ir integracijos galimybių plėtrą. Dalyvavimą kultūrinėje ir meninėje veikloje bei kūrybiškumo ugdymą siejome su visuomeniškumu – gebėjimu įdėmiau pažvelgti, subtiliau suvokti tikrovę, pažinti tai, kas nepažįstama.
Priežastys, paskatinusios imtis šios veiklos – manymas, kad šiandien kaimo kultūrinis gyvenimas yra nutolęs ir beprarandantis prasmę. Valuose niekada nebuvo kultūros centro, daugumai kultūra ir kultūriniai renginiai buvo nebemadingas dalykas. Norėjome atsispirti priekaištams, kad Lietuvos kaimas prasigėręs ir degradavęs. Norėjome parodyti kad taip nėra, kad kaimas gali atgimti, tik tam reikia sukurti sąlygas. Todėl ir projekto tikslai buvo labai realūs – suteikti kaimui kultūrinės gyvybės, telkti gyventojus, ugdyti jų kūrybiškumą ir gebėjimą veikti kartu, kurti gyvenimui ir kultūrinei veiklai palankią aplinką, leisti pasireikšti žmogui, atskleisti senus ir rasti naujus talentus. Valai turi tapti tokiu kultūros židiniu, kokio niekada neturėjome.
Įgyvendinant projektą pasirinktos dvi meno šakos: skulptūra ir teatras. Jo metu sužinojome kas yra vaidyba, kūryba, pamatėme kaip gimsta skulptūra. Jų sukurtos šešios: „Motinystė“, „Vaikystė“, „Jaunystė“, „Branda“, „Saulė“ ir „Vanduo“. Jų autoriai medžio drožėjai – tautodailininkai Rimantas ir Andrius Zinkevičiai bei Valentas Butkus.
Baigiamajame projekto renginyje 32 žmonės – pradedant vaikais ir baigiant brandaus amžiaus Valų gyventojais skulptūroms gyvybę įpynė šokio ir vaidinimų metu. Šokiams ir vaidinimams panaudoti projekto įgyvendinimo metu įsigyti sceniniai drabužiai. „Vaidino“ ne tik bendruomenės nariai ir skulptūros, bet ir šalia augantys medžiai. Mūsų protėviai tikėjo, kad žmogui mirus, jo vėlė apsigyvena medyje. Todėl puošiant aplinką prisimenami ir tie, kurių jau šalia nėra. Todėl medžius galėjo puošti ir suteikti gyvybę jiems visi norintys.
Vėliau prie renginio prisijungė žemaitkiemietės Rasa ir Vaida Bušinskienės. Šios šauniosios, žodžių kišenėse neieškančios „artistės“ padėjo mums prisiminti praeitį ir su puikia nuotaika paragino persikelti iš lauko į bendruomenės namus pasižiūrėti Jonavos savivaldybės teatro. Jis rodė režisieriaus Jono Andriulevičiaus pjesę „Pupos“ pagal Daivos Čepauskaitės scenarijų.
Projektas baigtas įgyvendinti, bet bendruomenės veikla nesibaigė. Projektas parodė, kad turime iniciatyvių žmonių, norinčių, kad čia būtų gera gyventi, kad burtumės ir siektume to, kas būtų įdomu ir naudinga visiems. Projektai lai lieka projektais, bet tai, kad Valuose kažkas vyksta – labai sveikintina.
Jau prabėgo dešimt metų nuo bendruomenės įsikūrimo. Pirmieji žingsniai buvo nedrąsūs, bet labai reikšmingi. Ką mes veikėme: dirbome, mokėmės, organizavom šventes ir renginius, keliavome, dalyvavome įvairiuose renginiuose, bendradarbiavome su kitais, kūrėme, pykomės ir taikėmės. Stengėmės išnaudoti visas galimybes, kurios tik pasitaikydavo. Sugebėjome išsaugoti buvusį mokyklos pastatą jį paversdami gyvais ir visada visiems atvirais bendruomenės namais, kuriuos sugebame patys išlaikyti. Turime biblioteką ir kultūros židinį. Sugebėjome suburti meno kolektyvus, kurie jau skina laurus įvairiuose rajono renginiuose: moterų ansamblis „Svaja“ , mergaičių ansamblis, Valų mėgėjų teatras „Plaštaka“, armonikieriai. Be jų dar visa eilė puikaus jaunimo ir žmonių, palaikančių įvairias iniciatyvas.
Dešimties metų bendruomenės veiklą nusakyti geriausiai tinka Antuano de Sent Egziuperi žodžiai: „..matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.“
Valų kaimo bendruomenės pirmininkė Angelė Jokubynienė
