Saulėtą praėjusį ketvirtadienį, Dukstynos pagrindinės mokyklos 1b ir 2a klasių mokinukai, pulkelis tėvelių ir šios įdomios kelionės organizatorės pradinių klasių mokytojos – Diana Buklienė ir Violeta Minkštimienė, išvykome į svečius pas Velykę. Kai kuriems pirmokiukams tai buvo pirma kelionė tokiu autobusu.
Kelionė neprailgo, greitai pasiekėme Anykščius. Pirmiausia užsukome į Arklio muziejų. Apžiūrėjome arklio evoliucijos, lietuviškų arklių veislės, arklio gydymo ir priežiūros priemonių ekspozicijas. Didžiausią įspūdį visiems paliko arklio iškamša, manoma, kad tai Antano Smetonos arklio iškamša.
Įdomios buvo arklinių padargų, arklinio transporto ekspozicijos. Seniau arklys buvo brangiausias turtas – įvairius ūkio darbus atlikdavo, kaip transporto priemonė tarnavo.
Didelį susidomėjimą visiems sukėlė XIX a. vidurio miesto taksi – arklių traukiamas fajetonas.
Apžiūrėjome arklinės gaisrinės inventorių, ,,žirgas karyboje“ ekspoziciją, kurioje iš tolo spindėjo husaro šarvai.
Užsukome ir pas kalvį, kalantį laimės pasagas, mat muziejaus kalvėje gausu įvairiausio dydžio pasagų. Apžiūrėję kalvio įrankius, įvairius kalvio gaminius, įsigiję suvenyrinių pasagėlių sėkmei, patraukėme toliau. Pasisvečiavome keramikės dirbtuvėlėje, ji tikra puodų, puodynių, ąsočių, švilpukų ir dar visokių molynukų karalienė.
Striukų sodyboje mus pasitiko pati Vėlykė. Sugužėję senovinėn aukštaitiškon gryčion klausėmės jos pasakojimų. Išgirdome apie Gavėnią – pasninko ir susikaupimo laikotarpį prieš Šv. Velykas. Supratome, kad papasninkauti ir jaunam ir vyresniam labai sveika – organizmas apsivalo.
Vėlykė aiškino, jog Verbų sekmadienį eiti į bažnyčią be verbos nederėjo. Aukštaičiai žolynų verbai parinkdavo gražesnį, žalesnį kadagį, beržo šakelę ir gluosnį su kačiukais, bažnyčioje pašventindavo ir grįžę namiškius paplakdavo. Tikėjo, kad nuplaktas verba visus metus bus sveikas, darbštus, judrus. Sužinojome, kad seniau margučiai buvo dažomi ne tiek dėl grožio, kiek suteikiant tam simbolinę, maginę prasmę. Vyravo juoda, raudona, geltona, rusva ir žalsva spalva. Juoda spalva simbolizavo žemę motiną, augalijos bei vaisių gimdytoją deivę Žemyną. Raudona spalva – vaisingumą, gyvybę. Žalia – pavasario augaliją, javų daigus. Geltona, tai saulės spalva. Ruda spalva reiškė subrendusius javus, duoną. Mėlyna – žydrą dangų, vandenį, nešantį palaimą pasėliams ir visai augalijai. Kiaušiniai buvo dažomi daugiausia augaliniais dažais – svogūnų lukštais, beržų lapais, šieno pakratais, ąžuolo ar juodalksnio žievėmis, naudojami įvairiausi žolynai, uogos, burokėlio nuoviras. Šiais laikais paplitę sintetiniai anilino dažai dėl ryškių, kontrastingų spalvų.
Išbandėm Aukštaitijoje populiaresnę kiaušinių skutinėjimo techniką, kuri reikalauja daug kantrybės ir kruopštumo, taip pat kiaušinius marginome karštu vašku – visi labai stengėmės, vieni kitiems padėjom, visiems labai patiko.
Rid rido taškuoti,
Rainelėm dėmėti,
Gražiai išraižyti,
Vašku pažymėti,
Juodi, raudoni,
Geltoni, žali.
Ir nuotaika mūsų
Kaip niekad žvali.
Primarginę gražiausių margučių, šiek tiek išalkę, bet linksmi, suskubome vaišintis kaimiškais skanėstais – duona ir lašinukais, sūriu su medumi, keptomis bulvėmis su sviestu, žolelių arbata.
Pasistiprinę toliau klausėmės Vėlykės pasakojimų. Supratome, jog per Velykas būtinai reikia dovanoti margučių kitiems, nes dovanotas kiaušinis suteiks jiems sveikatos, laimės. Būtina margučius ir mušinėti, mat kieno margutis stipresnis, tam ir metai laimingesni bus. Margučių ridenimas – pats populiariausias ne tik vaikų, bet ir suaugusių žaidimas. Buvo tikima, kad ridenant įvairių spalvų margučius suteikiama pačiai žemei stiprybės, ji atsigauna. Vėlykė tikino, kad Velykų rytą vaikus aplanko Vėlykė arba zuikutis ir palieka gražių margučių ant lango arba lovelėje prie pagalvėlės. Tačiau jei šeimoje yra vaikas neklaužada, tai jokio kiaušinio nepalieka, arba palieka juodą, visai jokiais raštais nemargintą, arba medinį.
Viešnagės metu Vėlykės pagalbininkas ir gryčios saugotojas katinas Ūsius snausdamas ir retkarčiais vis akį pramerkdamas, mus visus apžvelgdamas, murkdamas sėkmės ir laimės linkėjo.
Padėkoję Vėlykei už svetingumą, daug pamatę, sužinoję, išmokę, laimingi grįžome į namus.
Tegu Šv. Velykų stalą puošia pačių marginti – tiesiog dažyti, skutinėti ar vaško raštais išbraižyti – margučiai, simbolizuojantys gyvybės prabudimą, atsinaujinimą ir džiugintų mūsų širdis.
Parengė mokiniai ir jų tėveliai
