Tris dienas Veprių vaikų vasaros poilsio stovykloje vaikai mokėsi giedoti sutartines. Sutartinės darnos mokykloje – stovykloje jie ne tik dainavo, bet ir mokėsi senovinių papročių, burtų, pasitiko saulę, sužinojo daug naujo. 22 vaikams iš įvairių rajono kaimų savo žinias perteikė žymiausios šalies sutartinių dainavimo meistrės. Stovyklą organizavo Ukmergės kultūros centras ir Lietuvos liaudies kultūros centras.
Stovyklos organizatorė, Kultūros centro etnokultūros specialistė Vilma Mulevičiūtė – Sabaliauskienė pasakojo, kad tris dienas vykusioje etnokultūrinėje stovykloje Ukmergės rajono vaikai giedojo sutartines, grojo skudučiais, iš molio lipdė molinius švilpukus, pynė juostas. Eita į žygius, pasitikta saulė.
Sutartines, pasak organizatorės, reikia pajusti, nes vien perskaičius knygą – jų nesuprasi. Todėl reikalingas vidinis jausmas, kurį ir buvo bandyta sužadinti mažesniems ir didesniems vaikams.
Sutartinių giedojimą labai paįvairino susitikimai su įdomiais žmonėmis. Pavyzdžiui, ryte buvo giedamos sutartinės apie bites. Baigiant užsiėmimą pas stovyklautojus užsuko bitininkas iš Veprių Stanislovas Šikšnys. Jis pasakojo apie bites, kaip jos gyvena, dirba, kiaušinėlius deda, kada gelia, o kada negelia. Kitą vertus, buvo ir linksmų sutapimų. Mergaitėms pradėjus sutartinę apie katinėlį – pasirodė „juodausėlis“ katinas ir ėmė glaustytis apie vaikų kojas.
Bendrumo jausmą žadino bendri užsiėmimai. Prisiminus posakį „eik pas Moką pasimokyti“, visi žygiavo 7 kilometrus prie Moko akmens. Kartu ėjusi gamtininkė pasakojo apie čia augančius augalus, grybus, vaikai prisivalgė mėlynių ir žemuogių. Viešnia būrė iš vaikų prisirinktų augalų ir akmenukų, pasakojo, koks vaikas yra, ko jis turi siekti. Atsisveikinimo vakarui iškeptas bendras pyragas, kurį ir mergaitės, ir vadovės papuošė paukšteliais, širdelėm, kaselėmis bei gyvybės medžiu iš pievų gėlių. Vėliau susėdusios ant ežero kranto pasišnekučiuodamos visos bendrai suvalgė, pasiskaninę braškių uogienę.
Kadangi stovykloje buvo 21 mergaitė ir tik vienas berniukas, stovyklautojos pasivadino seserija. Dėl to visiems reikėjo sugalvoti naujus vardus. Jie buvo pasirinkti patį pirmąjį vakarą, kurio metu įvyko ir savotiškas krikštas ar išventinimas į sutartinių giedotojų būrį. Vaikai atsiversdavo nežiūrėdami bet kurį Z.Slaviūno „Sutartinių“ knygos puslapį ir iš sutartinėse esančių garsažodžių išsirinkdavo naują vardą.
Vaikai stovyklos metu patys iš gamtinių medžiagų pasigamino skudučių. Jie gaminti iš čia pat augančių builių ir garšvų. Gamindami sužinojo, kad iš siauro augalo galo garsas būna aukštas, iš platesnio – žemas.
Sąryšį su gamta vaikai užtvirtino eidami pasitikti saulės. Tuomet jie giedojo sutartines. Ir tuo labai didžiavosi. Didžiavosi pamatę, kaip teka saulė, iškrenta rasa. „Jeigu nebūtume gamtoje, sutartinės taip neskambėtų“ – tvirtino stovyklos vadovai.
Sutartinių tyrinėtoja ir sutartinių giedotojų grupės „Trys keturiose“ vadovė, profesorė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos etnomuzikologijos katedros vedėja Daiva Vyčinienė pasakojo, kad sutartines UNESCO 2010 metais įtraukė reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Siekiant jas išsaugoti reikia sutartinių mokyti ir vaikus bei jaunimą. Siekiant, kad tai būtų ne formalus mokymas, pavyzdžiui, vasaros kursuose, norėta su vaikais pabūti kartu, susilieti su gamta, susidraugauti, pašalinti atstumą tarp mokytojo ir vaikų. Nes „dainavimas turi galią, didesnį poveikį negu žodis. Stovykla vaikams suteikė sąryšio su gamta, suvokimo, kad žmogus daug ką pats gali“ – pasakojo lektorės.
Stovykla Vepriuose pirma tokia šalyje. „Ir pasaulyje“ – nusišypsojo profesorė. Jos idėja gimė dar balandžio mėnesį Kultūros centre vykusio seminaro metu. Tada jis buvo skirtas daugiau suaugusiems. Bet buvo pagalvota ir apie vaikus.
1935-1937 metų archyviniuose įrašuose buvo įrašytos paskutinės penkios gyvos senų dainininkių grupės. Trys grupės buvo iš Ukmergės, po vieną iš Biržų ir Kupiškio. Turtinga Ukmergės krašto sutartinių tradicija lėmė norą organizuoti pirmąją stovyklą vaikams.
Tokia stovykla ne paskutinė. Bus siekiama, kad žmonės labiau žinotų, išmoktų, suvoktų ir pajustų sutartinių prasmę, kad jos būtų paspirtis gyvenime.
Stovykloje su vaikais dar dirbo Lietuvos liaudies kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Vida Šatkauskienė, giedotojų grupės „Trys keturiose“ giedotoja Rima Visackienė, Lietuvos liaudies kultūros centro folkloro poskyrio vyriausioji specialistė Toma Grašytė.
Kalbinti vaikai pasakojo, kad patys jau gieda sutartines. Įrašinėja pamokas mobiliais telefonais, paskui klauso. Daug veiklos, geri vadovai, todėl stovykloje nenuobodu. Kadangi į stovyklą vaikai važiavo išmokti kažko naujo, todėl išmoko giedoti sutartines, sužinojo kokios jos svarbios, išmoko pasidaryti skudučius, jais groti. Liaudies melodijos „skamba galvose ir nemanom, kad jas, grįžus namo, pamiršim“ – pasakojo mergaitės.
Arvydas Pėšina
vilkmerge.lt, Eglės Pratkelienės nuotr.
