Taigi, darbai darbeliai tęsiasi – visą kovą nuoširdžiai dirbome. Štai kiek nuveikta: švietimo Ukmergės švietimo centras kovo 2 dieną pakvietė Ukmergės, Rokiškio, Švenčionių, Ignalinos savivaldybių programos „Prikelkime senolių patirtį iš krašto praeities“ dalyvius bei kitas Ukmergės rajono ugdymo įstaigas į Aukštaitijos regiono sutartinių dainavimo/šokių renginį Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje.
Mes, muzikos mokytojos Marijos Barkauskienės padedami, ėmėm mokytis aukštaitiškų sutartinių. Mokytoja mus supažindino ir su sutartinių istorinėmis šaknimis, ir su jų atlikimo būdais, išrinko mums gražią Rokiškio krašto Ragelių kaimo trejinę sutartinę „Gervelė”. Didžiuojamės būdami aukštaičiais, unikalaus pasaulyje reiškinio, sutartinių, 2010 -aisiais paskelbtų nematerialiuoju pasaulio paveldu, dainiais.
„Jeigu sutartines dainuosime mes, dainuos ir mūsų vaikai, autentiškos ar šiek tiek sumodernintos, bet kaip itin svarbios ir neįkainojamos vertės palikimas, sutartinės skambės Aukštaitijoje dar šimtus metų” – sakė A. Smetonos gimnazijos mokytoja Jūratė Martinkutė, renginio sumanytoja ir vedėja. Renginyje ir girą gėrėm, ir pyragus valgėm, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjom. O kas tik norėjo, galėjo kartu pasilinksmint.
Ačiū smetoniškiams už gražų priėmimą, o basanavičiukams – už darną, palaikymą, gražų dainavimą, orią laikyseną, tobulą išvaizdą (kostiumus mielai paskolino Ukmergės technologijų ir verslo mokykla, skaityklos vedėja Evelina, juosteles nunėrė vadovė Žydra, pyragų parūpino vadovė Daiva, dėl žingsnelių konsultavo šokių mokytoja Egidija, drausme ir organizacija, ir visokeriopa pagalba pasirūpino pavaduotoja Kristina, visi basanavičiukų mokytojai ir auklėtojai džiaugėsi mūsų veikla, o sekretorė Birutė leido merginoms priešais veidrodį pasistaipyti).
Kovo 11-ajai buvome numatę dokumentinio filmo „Lietuvos pasirinkimas: nepriklausomybė” peržiūrą ir aparimą su istorijos mokytojomis. Dalyvavome gimnazijos kovo 11-osios minėjime kovo 9 dieną: gimnazistams – olimpiadų, konkursų ir varžybų nugalėtojams – sudainavome savo gražiąją sutartinę.
Dar vieną saulėtą pavasario popietę praleidome Ukmergės kraštotyros muziejuje. Kristina Darulienė mums pasakojo apie Aukštaitijos tautinį kostiumą – jo ištakas, dėvėjimo tradicijas, išsamiai nupasakojo, kaip jis turi atrodyti, supažindino ir su visų penkių Lietuvos regionų tautinio kostiumo dėvėjimo papročiais. Kelis drabužius buvo galima pasimatuoti, tiesa, moterų nuometą reikia gebėti užsirišti, visai kas kita yra naginės ar milo sermėga, beje, kas tai? Sermėga – tai paltas, pasiūtas iš išausto ir suvelto milo audinio, sunkus, bet labai šiltas vyrų aukštaičių drabužis. Nuotakos nuometą „pasimatavo” Viktorija ir vadovė Žydra, pasirodo, svarbu jo ilgis, plotis, drobės plonumas – moterys itin atsakingai ausdavo nuometus.
Nuometas, nuometėlis, karūna, karūnėlė, kykas, – tai taip vadinosi aukštaičių galvos apdangalai. Jeigu jau lietuvaitės karūnas puošdavo gėlėmis, tai tik gyvomis – jokių dirbtinių. Sužavėjo juostos, kuriomis puošdavosi ir vyrai, ir moterys, ir vaikai – austos, pintos, vytos, rištos vilnonės juostos aukštaičių kostiumuose dažniausiai sutinkamos juodos, žalios, rudos, raudonos, rožinės, violetinės spalvos. Vytinės juostos – vienos seniausių, moterys jas vydavo apsirišusios apie liemenį ir pritvirtinusios prie kokio stabilaus daikto, rišti nebuvo labai sudėtinga, kas kita rinktinės juostos, kuomet reikdavo „išrinkti” raštą,- tai prilygdavo audimui rėmuose.
Bet raštai gražūs, sudėtingi. Aukštaičių kostiumas išskirtinis savo geometriniais raštais, vilnoniais audiniais stambesniais langeliais (stambiai languoti moterų sijonai), baltomis drobulėmis, geometriniu raštu siuvinėtomis prjuostėmis; kiklikas arba liemenė išeigai „aklinai” užsegta priekyje, iš brokato, šilko, aksomo sodrių žalių, raudonų, aukso spalvų. Na, o apavas – mes jau žinome, koks jis buvo – patys naginėmis sutartinių popietėje avėjome. Moterys puošėsi karoliais – sidabro, koralų, rečiau – gintaro, dėvėjo riešines, prie sijono segėdavo kišenėles, – aukštaitės dažniau maišelius, krepšelius. Gražus aukštaičių kostiumas, dar gražesni papročiai, o mes šaunuoliai, kad nuėjom, pasiklausėm, pasimokėm – turėsim ką draugams ir namiškiams papasakoti. Lietuviai esam – tai ir svarbu atminti.
Pavasario lygiadienį (Lyges), Žemės dieną pasitikome iškeldami Žemės vėliavą. Piko pirmokai tądien surengė Paukščių sugrįžtuvių šventę – viktoriną. Visos keturios pirmokų klasės išpuošė „gyvybės medžius” (jų varpeliai švelniai skamba liepoje prie gimnazijos vartų), parengė prisistatymus, užduotis komandoms, atsakinėjo į viktorinos klausimus, piešė ir spėjo paukščius, pasiklausę jų giesmių, bandė juos pažinti iš nuotraukų – ne viskas taip paprasta, bet pirmokai gerai pažįsta Lietuvą, atpažįsta mūsų giesmininkus, daug sužinojo apie grįžtančius sparnuočius. Komisijai vertinti sudėtinga nebuvo, nes visi labai kovojo už kiekvieną tašką, ūžė palaikymo komandos, – nuotaika buvo puiki.
Gražiai pasirodė visi pirmokai, visi gavo diplomus, suvenyrų, svarbiausia – žinių. Ačiū mokytojams – R. Platūkiui, V. Minderiui, K. Krivickienei, D. Prokapienei, Ž. Grigienei, gimnazistams antrokams – Rūtai ir Viktorijai, Laurynui, Gyčiui, pirmų klasių auklėtojoms ir už pagalbą, ir už palaikymą. Dalyviams dėkui už pasiruošimą ir žinias, garbingą „kovą”, nes jokių pralaimėjusių ir nebuvo.
Velykoms ruošiamės itin atsakingai: surinkome medžiagą ir spausdinome tekstus, rinkome iliustracijas. Paruošta edukacinė pamoka „Nuo Verbų sekmadienio iki Atvelykio“.
O gražiausia mėnesio veikla – tai edukacinė pamoka „Už nedėlios bus Velykos“. Kovo 30 dieną visą gimnazijos bendruomenę sukvietėme marginti margučių pagal senąsias tradicijas – vašku ir augalinėmis priemonėmis. Buvusi gimnazijos technologijų mokytoja Veronika Raulinaitienė – šio senojo amato žinovė, puikiai įvaldžiusi dažymo vašku techniką, padėjo nusimarginti kiaušinius, davė patarimų, pasikalbėjome apie Velykų tradicijas savose šeimose, pristatėme edukacinei pamokai surinktą medžiagą apie Velykų papročius.
Marginti kiaušinių atėjo ir antrokės Viktorijos močiutė Elena Grinienė. Ji pasakojo mums apie savo vaikystės Velykas, kiaušinių marginimo papročius savo didelėje šeimoje – Velykoms jie margindavo vienu metu nei daug, nei mažai – 120 kiaušinių. Šeimoje augę šeši vaikai – visiems reikėdavę prisikiaušiniauti. Su vyresnėliais vaikais dėl kaiušinių ir nesutardavo, nes tie “išmonydavę” (išprašydavę) kiaušinius žaidimams arba suvalgydavę. Ridenti kiaušinius kaime buvusi didžiulė pramoga, kiaušiniai būdavo labai rimtai išlošiami arba numušami ridenant. Močiutė pasakojo, kad kiaušinius dažydavo ąžuolo žievės nuoviru, svogūnų laiškais ar žolytėmis, darydavę ornamentus ir iš grūdų, augalų žiedų, o pati gražiausia žydra spalva išgaunama iš žibuoklių žiedų antpilo.
Kiaušinius virėme – tą irgi reikia gerai mokėti – vandenyje su druska, tikrinome, ar išvirę, Veronikos būdu: jeigu, šaukštu ištraukus kiaušinį iš vandens, šio šonai ima džiūti – išviręs. Tuomet trumpam į šaltą vandenį ir – į dažus. Išėmus iš dažų dėjome ant servetėlių, kad nudžiūtų ir atvėstų, kaitinome vašką, ėmėme adatėles ir taip dirbome, kad namo nesinorėjo eiti. Beje, pavaduotojai Kristinai puikiai sekėsi išgauti gražių raštų. Vėliau mokykloje visus, kuriuos dar radome po pamokų, apdalinome margučiais, viešnias – dovanomis ir tautodailininkės Vitalijos Karauskienės verbomis.
Visiems PIKIEČIAMS, mūsų draugams ir kolegoms – projekto programos dalyviams, vadovams, linkime dosnios Velykės, gražių ir tvirtų margučių, taigi – sveikiems sulaukti Šventų Velykų!
Jono Basanavičiaus gimnazijos TAPK projekto programos grupė „Pikas“
Projekto veikla finansuojama Europos socialinio fondo lėšomis ir administruojama Švietimo mainų paramos fondo.
{besps}tapk{/besps}
