Home Gyvenimas Žmonės Vandai Urbanavičienei – 100 metų

Vandai Urbanavičienei – 100 metų

1824
0

  Šventupės kaimas turi kuo didžiuotis – mūsų kaime gyvena Vanda Urbanavičienė, kuriai 2021 m. kovo 27 d. sueina lygiai 100 metų. Didžiuojamės tuo, kad ši moteris yra tipiškas lietuvės kaimo moters pavyzdys. Vanda anksti neteko Mamos, bet Tėtis nepalūžo ir augino penkis vaikus vienas, padedamas Močiutės.

   Už lango siautė žiaurus pokaris ir Vanda neliko abejinga lietuvių tikėjimui, kad reikia kovoti už laisvę, nes ir jos du broliai buvo miške. Pogrindinė veikla neliko nepastebėta ir Vandą iš pradžių suėmė, o paskui ištrėmė į Sibirą. Sunku buvo gimtinėje tais baisiais laikais, bet lietuviai nepalūžo ir ten, šaltam Sibiro krašte. Iš pradžių vietinių gyventojų priešiškai sutikti, netruko pelnyti jų pagarbą ir užuojautą, nes vietiniai gyventojai suprato, kad ištrėmė į jų kraštą visai nekaltus, paprastus, tokius kaip ir jie žmones. Lageryje susidraugavo su ukrainietėmis, netgi kai kurios prižiūrėtojos leisdavo švesti Kūčias, Kalėdas, Velykas ir kitas šventes. Tai valdžioms visur ir visko maža, o paprastam žmogui reikia tik ramaus ir paprasto gyvenimo.

   Sibire Vanda susipažino su savo Pranuku, prisiekė meilę ir ištikimybę prieš Dievą ir pradėjo gyventi kartu. Gimus dukrelėms vystyklais tekdavo apsijuosti kūną, kad šaltą naktį vystyklai sušiltų ir galėtų kūdikėlius vystyti šiltais vystyklais. Pranukas sumeistravo vaikišką vežimėlį, vietinės moteriškės net pavydėjo tokios prabangos.

   Kai 1957 m. leido grįžti į Tėvynę, verkė visi: Vandutė su šeimaq iš džiaugsmo, kad gali grįžti namo ir kaimo gyventojai, kur tuo metu glaudėsi Urbanavičių šeima iš liūdėsio, kad reikia skirtis su tokiais puikiais žmonėmis.

   Tėvynėje juos sutiko nesvetingai, valdžia kreivai žiūrėjo į tuos , kurie kentė Sibiro šaltį, bet atsirado galimybė gyventi Šventupėje.

Kažkada Vandutės paklausiau, ar nesirgo jokia depresija, ar nenuleido rankų. ,, – Kad nebuvo kada, negirdėjau, kad depresija kas nors būtų sirgęs, juk tuomet buvo du keliai: gyventi arba mirti.‘‘

  Šventupėje Vandutė gyvena ir dabar, pradirbus paprasta darbininke visą gyvenimą, neabejinga kultūrinei veiklai ir vis besisukanti Šventupės kaimo gyvenime: pirmoj eilėj sėdi per kultūrinius renginius, pirmoj eilėj sėdi ir prie karsto, kai reikia parodyti pagarbą mirusiam ir užjausti gyvuosius.

   O dainų kiek moka ir eilėraščių, ir pasakojimų. Dalyvavo Lietuvos Dainų šventėje ne kartą ir dabar dalyvautų visur, jeigu galima būtų.

Džiugina širdį jos gėlių darželis. Gėlės žydi gražiausiom spalvom, ant rytojaus vietoj darželio jau pupso žemių kruva – šiluminę trasą remontuoja. Po savaitės vėl gėlės žydi, po dviejų savaičių vėl žemių kalnai. ,,Ar nepikta, kad jūsų grožį taip niokoja?‘‘ – sakau.

,, -Ką padarysi – juk ne iš piktos valios‘‘ – šypsosi ji. Ar Užgavėnės, ar Trys Karaliai su giesmėm, atvykę gero derliaus palinkėti, nei vienas neišėjo nepavaišintas. O po Gegužinės Mojavos Vandutės dainos skambėdavo per visą Šventupę.

   Neužėmė ji aukštų postų, nepavydėjo ir nesipuikavo, bet sąžiningai atliko savo pagrindinę misiją: buvo ir yra Motina, Žmona, Močiutė, Promočiutė, tikra Lietuvos kaimo Moteris, kurios, kaip ir Tėvynės Lietuvos, nepalaužė nei šaltis, nei nepritekliai, nei klasta.

   Sveikiname Tave, Vandute, su gražiu 100 metų Jubiliejumi, linkime tau sveikatos ir, jeigu bus tokia Dievo valia, būk dar ilgus metus mums pavyzdžiu, pasididžiavimu ir mūsų kaimo siela.

                                             Šventupės humoro grupė ,,Verpetas‘‘ ir šventupiečiai

Previous article„Karpinių instaliacija Nepriklausomybei“ Deltuvoje
Next articleNorite paįvairinti savo racioną sveiku produktu? Gaminkite krevetes

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here