Pradžia Gyvenimas Žmonės EGIDIJUS DARULIS: sunkiausia pagroti melodiją viena nata

EGIDIJUS DARULIS: sunkiausia pagroti melodiją viena nata

2615
0
Egidijus Darulis su grupe „Dambras“. Alberto Bartašiaus nuotr.
Egidijus Darulis su grupe „Dambras“. Alberto Bartašiaus nuotr.

Ukmergiškis menininkas Egidijus DARULIS viena kūrybos rūšimi neapsiriboja, tačiau, kaip pats sako, niekada visko nedaro iškart. Būna, fotografuoja. Būna, tapo. Būna, koncertuoja ir groja dambreliu. Svarbiausia – kad kūryba būtų kam nors skiriama. „Sau niekas nekuria. Taip sakoma, bet tai tik laikinas nusistatymas. Ir kol taip yra sakoma – toks menininkas dar neužsiima jokia kūryba…“ – sako E. Darulis.

Užsiimate labai įvairia kūrybine veikla: esate virtuozas dambrelininkas, kuriate kalbos taisykles laužančią pankišką poeziją, drožinėjate, vaidinate, muzikuojate, tapote… Kaip visos šios veiklos Jūsų dienotvarkėje atranda savo laiką, kaip sugyvena kartu? Ar vis dėlto kuris nors iš šių talentų to laiko reikalauja daugiausia?

Išties aš niekada nedarau visko iškart. Būna metai, kai aš fotografuoju. Tiesiog – fotografuoju, o visa kita vos juda. Nė viena veikla niekada nebūna visiškai apleista, bet kai, tarkim, man ateina daugiau minčių tapybai – aš tapau. Tais metais sukuriu ištisą ciklą tapybos. Galiu iškart rengti parodą. Vėliausiai mane aplankė grojimas dambreliu. Brolis Tadas padovanojo gimimo dienos proga dambrelį ir pradėjau… Bet pasiekiau, palyginti su visomis meninėmis veiklomis, daugiausia.

Vis dėlto keletą metų labai daug treniravausi, lavinau įvairiausias technikas, buvau apleidęs tapybą, fotografiją. Iš visų veiklų viena jau sustabdyta (pati sustojo – stabdyti nereikėjo). Poezija. Suprantu, kad poezijos yra visur, todėl ją išreikšti žodžiais pasidarė keista. Kažkaip atrodo, kad savo gyvenimu, buvimu su šeima, bendru muzikavimu, tapyba, fotografija, bendravimu su žmonėmis ar tiesiog važiavimu dviračiu, sėdėjimu pavėsinėje savo kaime – viskuo dalyvauju pasaulio poezijoje. Netgi daugiau dalyvauju, nei dalyvaučiau, jei sėdėčiau prie stalinės lempos ir rašyčiau.

Kas nori skaityti mano poeziją, tegu susipažįsta su manimi – perskaitys. O ar supras, ar ne – nesvarbu. Mes tikrai neprivalome iki galo pažinti vienas kitą. Pakanka pajusti… Tam ir esame gyvūnai, vardu žmonės – suvokiame vienas kitą per kažkokią ypatingą būseną, kuri aplanko besikeičiant gestais, žodžiais, žvilgsniais, stuburo pakrypimu sėdint. Bendras portretas, tai ir daiktai, kuriuos aplink save dėliojame – jie išduoda apie mus, jie ir kuria tikrą poeziją, kurios niekaip neužrašysi. Nutapyti – lengviau…

Naujausioje savo miniatiūrų parodoje, kurią vis dar galima aplankyti Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, naudojate originalią techniką – tapybos pagrindus, sukurtus iš įvairių augalų dalių: lapų, sėklų, žolynų. Kodėl pasirinkote būtent tokią techniką?

Šios technikos atsiradimo istorija labai graži ir romantiška: vėl mano brolis Tadas… Jis kartą vienai panelei (galbūt simpatizuodamas?) pradėjo siųsti be galo originalius laiškus, vokuose, senuoju paštu – ne elektroniniu. Jie nebuvo popieriniai, nors buvo gražiai įdedami į popierinį voką su ranka užrašytu adresu, priklijuotu pašto ženkleliu ir uždėtu mėlynu rašaliniu antspaudu. Tadas tuos laiškus lipdė iš įvairiausių augalinių dalykų.

Raudonas lapas – iš pomidorų žievelių, kitas švelniai vyšninis – iš rožių žiedlapių, vos krašteliais tarpusavy suklijuotų, peršviečiamų ir trapių. Trečias laiškas – iš česnakų masės, į kurią įtrinta pipirų. Prie kiekvieno tokio lapo – poetiški aprašymai. Pavyzdžiui, prie laiško iš rožių žiedlapių parašęs, kad jis skirtas pakelti nuotaikai, kai liūdna. Reikia per jį žiūrėti į saulę, tačiau ne ilgiau kaip po 1 minutę, tris kartus per dieną, padaryti pertraukas, šalutinis poveikis perdozavus – paraudusios, išsausėjusios akys…..

Daugiau skaitykite čia.

Ankstesnis straipsnisPamūšio kaime atvira liepsna degė medinis namas
Kitas straipsnisŠventupės kolektyvas „Šventerečius“ svečiavosi Jonavoje

Rašyk atsakymą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia