Pradžia Gyvenimas Žmonės Beviltiškas romantikas T. Terekas gydosi fotografija

Beviltiškas romantikas T. Terekas gydosi fotografija

5822
6
Autoportretas su Mūza (Man Ray)
Autoportretas su Mūza (Man Ray)

Birželio-liepos mėnesiais Kaune, Kauno fotografijos galerijoje, vyko paroda „Mano Kiemas‘16“ , kurioje eksponuoti Londone gyvenančio ukmergiškio Tomo Tereko kūriniai. Šiuo metu fotomenininkas intensyviai dirba, ruošdamasis asmeninei fotografijų parodai, kurios atidarymas įvyks Belgrade.  Tomas mėgaujasi, kurdamas ironiškus autoportretus, fotografijoms neretai pozuoja jo žmona Olga Lagun, padedanti vyrui kaip asistentė. Tomo prašymu  būtina paminėti, jog stipriausio palaikymo jis sulaukia iš mamos Vitos: mama yra pati didžiausia sūnaus fanė.

Ar Tave galima vadinti fotografu, ar tai tik laisvalaikio užsiėmimas?

Šeimos albumui: Tomas su Olga
Šeimos albumui: Tomas su Olga

Žodis „fotografas“ man asocijuojasi su keliais įvaizdžiais. Tai pagyvenęs vyriškis, triūsiantis fotoateljė ir apsiginklavęs fraze „tuoj išskris paukščiukas“. Energingas jaunuolis, lakstantis su pilnu krepšiu modernios technikos paskui jaunavedžius arba fotografuojantis egzotiškus kraštus.  Dėdė ant Palangos tilto, laikantis beždžionę ant pavadėlio ir siūlantis įsiamžinti „for long memory“. Entuziastinga jauna mama, „pleškinanti“ visas draugių krikštynas, šeimos šventes ir pažįstamų kolekcijas, kuriose pristatomi mezginiai. Aš savęs nepriskiriu nei vienam paminėtam įvaizdžiui, tad bevelyčiau vadintis fotomenininku. Bandau daryti meną fotoaparato pagalba. Nors labiau save apibūdinčiau man patinkančia fraze iš praėjusio amžiaus pradžios Dzigos Vertovo filmo „Žmogus su kamera“. Fotografija man nėra vien tik laisvalaikis, nes ji užima visą aktyvų paros metą (kai nefotografuoju, tai galvoju apie būsimas nuotraukas arba renku medžiagą projektams). Todėl šito niekaip nebepavadinsi hobiu, o ypač todėl, kad uždirbu iš to. Yra puiki frazė „kai hobis tampa darbu, tai reikia ieškoti kito hobio“, bet mezgimas ar filatelija manęs netraukia.

Kas tau yra fotografija? Kada ir kaip ja susidomėjai?

Man asmeniškai fotografija yra terapija. Viena japonų patarlė byloja, kad „jeigu nori kurti,

Sekmadienio autoportretas su cigarete
Sekmadienio autoportretas su cigarete

turi nueiti 10000 kilometrų ir perskaityti 1000 knygų“. Kadangi fotografija, kaip mediumu, susidomėjau „brandžiame“ amžiuje, tai knygos ir kilometrai jau yra manyje.  Kažkokio atsitiktinių impulsų dėka jie susigeneruoja į vaizdus ir įvaizdžius pasąmonėje. Tuomet aš kameros ir kitų priemonių pagalba bandau perteikti tai nuotraukose, nes nešiotis juos galvoje skauda. Esu beviltiškas romantikas, o J. Goethe yra pasakęs, kad „romantizmas – tai liga!“. Tad gydausi fotografija. Asmeninės patirtys, fiktyvios istorijos ir herojai, rutinos monotonija ar neeiliniai įvykiai – viskas tampa kūrybos dalimi, tad tai, ką išvardijau, paverčiu realiais kūriniais. Paradoksas tas, kad, prieš paimdamas į rankas fotoaparatą, sakiau, kad niekada nebūsiu fotografu. Tuo labiau, kad fotografija, kaip meno rūšis, manęs niekada nedomino. Bet atsitiko tai, kas atsitiko!

Kaip apibūdintum savo darbus žanriniu požiūriu?

Atropos (I-II)
Atropos (I-II)

Nežinau. Norėčiau kritikams palikti galvoti apibūdinimus. Man atrodo eklektiškai ironiška. Šiaip man artimiausias yra siurrealistų mąstymas ir matymas, bet tai dar nieko nereiškia, nes kuriu skirtingai. Kurdamas natiurmortus su žuvimis mėgstu sterilų minimalizmą, dramatišką šviesą ir tvarkingą kompoziciją. Fotografuodamas gatvę, vadovaujuosi šeštojo dešimtmečio japonų stilistika are, bore, bokeh, išvertus tai reiškia „neryškus, grūdėtas ir be fokuso“. Todėl svarbi ne fotografavimo technika, o jausmas. Portretus vėl visai kitaip fotografuoju. Vis dar ieškau savito braižo. Labiausiai mėgstu fotografuoti juostiniu fotoaparatu, nes tai sustabdo nuo besaikio „pliaukšėjimo“.

Daug fotografuoji save. Kodėl? Ką labiausiai patinka fotografuoti?

Patinka save. Ironiškai.  Pasaulyje kasdien padaroma turbūt milijonas

Autoportretas kaip Don Van Vliet
Autoportretas kaip Don Van Vliet

selfių, tai kodėl bent vienas negali turėti išliekamosios vertės? Vienas iš mano ilgalaikių projektų vadinasi Sekmadieniniai Selfiai. Kiekvieną sekmadienį apsirėdau šventiškai ir nusifotografuoju. Kadangi esu krikščionis tik prie progos arba, kaip sako, tik per šventes, tokiu būdu ironizuoju žmonių ėjimą į maldos namus sekmadieniais. Tai tokia savirefleksija. Pamenu, močiutė kiekvieną sekmadienį pasipuošdavo ir eidavo į mišias. Aš likdavau namie, dabar gailiuosi. Mano kūnas – mano šventovė. Žmonės iki fotografijos atsiradimo neturėjo supratimo ir įsivaizdavimo, kaip jie atrodo arba kaip atrodė jų tėvai, seneliai ir proseneliai. Kai galvoju apie save, tai matau save tokį, koks buvau 20 metų. Autoportretais bandau save sugrąžinti į tikrovę. Va, tu toks, o ne kitoks.

Tomas (pirmas iš kairės) su savo „chebra“ Ukmergėje, 2013 m.
Tomas (pirmas iš kairės) su savo „chebra“ Ukmergėje, 2013 m.

Ar fotografui reikia įkvėpimo?

Be pavadinimo. Modelis - Olga
Be pavadinimo. Modelis – Olga

Reikia, bet taip pat reikia iškvėpimo, gryno oro ir daug erdvės. Kartą viena pažįstama meno kritikė pasakė, kad šiuolaikiniame mene negalima teigti, jog kuri iš įkvėpimo, viskas turi būti suskaičiuota ir pasverta. Kūrinio idėja – svarbesnė už kūrinio atlikimą. Tą dieną mirė menas. Aš pastebėjau, kad kuo daugiau laiko praleidžiu rinkdamas medžiagą projektui, tuo didesnė tikimybė, kad projektas net nebus pradėtas. Esu spontaniškas, todėl įkvėpimas yra būtinas, kaip ir iškvėpimas. Darbais.

Žurnalo vilkmerge.lt medžiaga

Ankstesnis straipsnisAtidaryta Evos Laumos darbų paroda Vepriuose
Kitas straipsnis„BIG STONE“ niekada nesustoja tobulėti

Rašyk atsakymą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia