Pradžia Gyvenimas Kita nuomonė Kaip sužinoti paslaptį, kuris „neims”?

Kaip sužinoti paslaptį, kuris „neims”?

3529
0

pozicija

Kolega papasakojo įdomų ir tikrai įtikinamą dalyką. Tądien, kai po ilgo kruopštaus darbo (sekimai, pasiklausymai, kupiūrų žymėjimas ir kitokie specialieji veiksmai) STT išplatino pranešimą apie greičiausiai jau nebeišvalomai suteptą politinį Eligijaus Masiulio mundurą, visas Seimas vaikščiojo perkreiptais veidais ir į šalis lakstančiomis akutėmis. Seime buvo neramu, labai neramu. Nes nariai galimai nesijautė saugūs ir svarstė, ar netaps sekančiais eilėje. Sekantis buvo Vytautas Gapšys. Laukime tęsinio.

Jokiu būdu negalima teigti, kad jie „ima“ visi: STT daugiau informacijos kol kas „neišmetė“. Bet kad dauguma dabar gyvena laukimo nuotaikomis ir krūpčioja per miegus – tokia prielaida galima. Nes per ketverius kadencijos metus pagundų būta daug, verslo interesų – taip pat, o juk nariai – tik žmonės. Nenauja nuvalkiota tiesa: ko nenuperka pinigai, nuperka dideli pinigai. Kartais ir pinigų nereikia: užtenka pažado „paremti“, kai reikės.

Tūlam rinkėjui kartais net nėra aišku, kas yra lobizmas; tūlam rinkėjui pasišiauštų plaukai sužinojus, kaip aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose yra „derinami“ reikalai; tūlas rinkėjas menkai ką žino apie duodamas „zadanijas“ ir valstybės valdymą pasitelkus telefoninį skambutį.

Politiku tampama ir vienaip ar kitaip dalyvaujama politikoje dėl pačių įvairiausių priežasčių. Kadangi žmonės nėra visiškai nemąstantys, jie, tikėtina, kartais atsirenka, kokios priežastys vieną ar kitą asmenį atvedė į politiką. Galbūt todėl daugelis net patį žodį „politika“ taria tokia veido išraiška, tarsi kramtytų citriną. Nes daugeliu atveju priežastys yra savanaudiškos. Garbės, kad ir labai laikinos, troškimas. Siekis būti ar atrodyti svarbiu ir reikšmingu. Įsitikinimas, kad politinis postas ar priklausymas partijai duos apčiuopiamos asmeninės naudos.

Prisimenu ne vieną skaudžiai iliustratyvų atvejį, kaip „daroma“ politika. Tuomet dirbau politinių laidų redaktore. Po tiesioginio eterio buvo įprasta iš TV studijos su programos svečiais persikelti į vieną nuošalioje Vilniaus vietoje įsikūrusį restoraną. Restoranas lankytojams „iš gatvės“ būdavo iš karto uždaromas: „rezervuotas“ politikams. Ir tai buvo vieta, kur šie žmonės, paveikti pirmos-antros-trečios „čierkos“, galiausiai nusimesdavo padorumo kaukes ir likdavo tokie, kokie buvo iš tikrųjų. Kartais chamiški. Kartais gašlūs.

Kartais viskam abejingi. Kartais pikti. Bet dažniausiai jie pagaliau tapdavo atviri ir mesdavo lauk iš žodyno nuvalkiotas frazes, skirtas eteriui. Besipinančiais liežuviais jie jau nebedeklaruodavo meilės tėvynei ir pareigos dirbti tautai.

Papasakosiu tik vieną iš daugybės situacijų. Vienas narys, beje, vėl besibolotiruojantis, tik jau kitoje apygardoje, čiulpdamas vištienos kaulą išdėstė, kokias priemones pasitelkė, kad būtų išrinktas. „Žinai, tai paprasta. Ten niekas manęs nepažįsta. Kad pradėtų pažinti, prikabinau daug didelių plakatų. Nuvažiavau kelis kartus. Ką manai? Išknisau smegenis kaip reikiant. Ir, matai, suveikė. Nieko nėra paprasčiau, kaip žadėti.“

Neskanu? Nepadoru? Neteisinga? Viskas taip. O baisiausia, kad tokių prasmingų pasisėdėjimų metu būdavo dėliojami politiniai pasjansai. Nuskambės neįtikėtinai, tačiau net galimų premjerų – jei būdavo pribrendęs laikas juos keisti – kandidatūros svarstytos „rezervuotame“ restorane. Restorane, kurio meniu patiekalo pavadinimu „sąžinė“ nebuvo.

Idealiame pasaulyje būtent sąžinė turėtų būti bendras vardiklis visų politinių veiksmų trupmenose. Joks partinis susirinkimas, jokie kolegialūs įsipareigojimai, jokie verslo interesai negali politiko nei varžyti, nei įtakoti, nei priversti elgtis neteisingai, godžiai, amoraliai.

Pragmatikų ir materialistų, garbės – šlovės – pinigo ištroškusių – jų daug. Tiesą sakant – dauguma. Politikas, šiandieną prabylantis apie sąžinę, mažų mažiausiai gali atrodyti keistai. Jei kalba nuoširdžiai ir kalbos koreliuoja su darbais. STT surinkti duomenys šias kalbas, kaip taisyklė, paneigia neginčyjamais įrodymais.

Liekame nustebę: taip dailiai postringavo, o štai: „paėmė“. Net patikėti sunku, toks padorus atrodė. Jeigu jau šitas „ima“, tai kaip tikėti, kad „neima“ ar „neims“ kiti? Ką rinkti, jei melo detektoriumi jie atsisako tikrintis? O akys tai visų nekaltos. Gražbylystė išlavinta. Iš plakatų taip nuoširdžiai šypsosi (na nesakykite, kad šiepiasi).

Kostiumai tvarkingi. Marškiniai išlyginti. Kaklaraiščiai parišti. Kaip galima „daleisti“ mintį, kad tai, ką jie darys išrinkti, tai riš girnapuses išrinkusiesiems po kaklais. Po kaklais ir taip smaugiamai tautai.

Kada iš tiesų mes pasijuntame esantys savosios šalies piliečiais? Tada, kai galvojame, kad mūsų balsas lemiamas. Jis ir gali būti lemiamas, jei mąstytume prieš patikėdami pažadais. Tik iš pradžių patikėkime, kad tokių pažadų bus, bus daug, ir bus nerealių. Tačiau kuris norime būti tuo, pas kurį atvažiavo ir „iškniso“ protą?

Pradėti mąstyti reikia dabar, nes po to, kai tie patys ar kiti vėl „ims“ ir duos „zadanijas“, ką nors kaltinti bus per vėlu. Dabar, kol dar ne visas miestas nuklijuotas plakatais. Dar yra laiko susivokti ir pažinti kandidatuojančius. Jei kam tinka, traukite pas būrėją, tarologą, numerologą, fizionomikos specialistą. Kam netinka ir kalbant rimčiau, analizuokite, domėkitės, eikite į susitikimus ir klauskite.

Perskaitykite biografijas ir deklaracijas – jose tikrai ne viskas išgalvota. Bent žinosite, ką dirbo, nudirbo ir kiek sutuoktinių, oficialių pinigų ir teistumų turi. Klausykitės įdėmiai, kai į jus kreipsis: jei labai garsiai rėks ir mušis į krūtinę, kad yra sąžiningi, leiskite sau suabejoti. Sąžinės balsas dažniausiai būna tylus.

Rasa Jakiūnaitė

Žurnalo vilkmerge.lt medžiaga

Ankstesnis straipsnisEdvardas Vinskus: „Žirginį sportą pamėgau ne iš karto”
Kitas straipsnisMiško kelių remonto darbus baigti neskubama

Rašyk atsakymą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia