Pavasaris tėviškėje

    1607
    0
    kitokianuomonel

    Sulig pirmaisiais saulės spinduliais skelbiančiais pavasarį, atgimsta sodininkai. Tikrų sodininkų tarp jų mažuma – dauguma yra sodininkai-nelaimėliai. Tai žmonės savo laiku pabėgę iš kaimo, ne pabėgę, o tiesiog iššovę, kaip kamštis iš šampanizuoto vyno. Išsipjovę plūgo rankenas ir išsipurtę šieną iš kišenių, apsirengę miestietiškai, pavasario saulės ir valstietiškų genų vejami, išlenda tobulinti gamtos. Jei ir ne globaliu mastu, tai bent jau savo kiemą ar apylinkes.

     

    Sodininkai-nelaimėliai garsiai besiriedami tarpusavyje dėl sėjomainos plano, požiūrio į gamtą ir grožį, dėl augalų kiekio ir jų skoninių savybių, pradeda savo beprasmius, bet gražiai įvardijamus darbus. Juk gražiai ir netgi mistiškai skamba: kaupimas, tręšimas, pikiavimas, mulčiavimas, ravėjimas arba (tik įsiklausykite) sėklinis poskiepis, fungicidas, efektorius, sanitarinis genėjimas, lajos formavimas. O kur dar šūdo krūva į hektarą. Romantika.

    Vienas sodininkas-nelaimėlis, antai, jau vaikšto su motoriniu pjūklu po kiemą, kaip koks maniakas-siaubiakas ir žiūri ką nupjauti. Deja, bet dažniausiai apsiriboja medžiais ir krūmais. Kitas, pasiėmęs kastuvą, iškasa vienus augalus ir užkasa kitus arba rausia griovius ir pila kalnelius. Trečias, pastvėręs grėblį, varto iš krūvos į krūvą pernykščius lapus lyg tikėdamasis atrasti kažką seniai pamirštą ar pamestą.

    Moteriškės, iškėlusios į dangų treningais aptemptus užpakalius, lyg gąsdintų kažkokius dievus ar darytų geodezinę apylinkių nuotrauką, rauna vos pasirodžiusius daigelius ir tuojau pat grūda į žemę kitus.

    Visa tie darbai vainikuojami siaubingai dvokiančio laužo uždegimu, tuo užsmardinant visą apylinkę ir siekiant parodyti kokie jie, sodininkai-nelaimėliai yra geri darbininkai, kaip jie myli žemę, tėvynę ir beprasmį darbą.

    V.K.

    Atsakyti:

    Prašome įrašyti komentarą
    Prašome įvesti vardą čia