Lietuvoje apsilankęs garsus sveikos mitybos specialistas aštuoniasdešimtmetis prof. Kolinas Kempbelas (T. Colin Campbell) sulaukė didelio žiniasklaidos susidomėjimo. Prieš kelis metus apie lėtinių neinfekcinių ligų pandemiją, kurios vienas iš faktorių yra nesveika mityba, prakalbto net Jungtinės Tautos. Ar situacija gali keistis? Į kokią pusę? Dar blogesnę? Matydami viso pasaulio situaciją, mintyje turėkime savo šalį: Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis vien Lietuvoje per 8 metus cukrinio diabeto atvejų padaugėjo vos ne dvigubai. Kraujagyslių susirgimų ir onkologinių – taip pat daugėjo. Šiom ligom gydyti skiriami milijardai litų kasmet.
K. Kempbelas susitikimuose ir konferencijose Lietuvoje daugiausiai kalbėjo apie sveikos mitybos svarbą, kaip būtinybę norint išvengti daugybės ligų, kurios dabar civilizuotame pasaulyje yra vyraujančios ir kainuoja milijardus dolerių. K. Kempbelo knyga „Natūralus būdas išvengti ligų“ daugiausia pristatė mokslinius tyrimus šioje srityje, o šiais metais pasirodžiusi knyga „Visuma“ daugiau kalba apie vadinamąją „sveikatos sistemą“, kuri tokiai pandeminei situacijai sudarė tinkamas sąlygas ir nepadeda, kad padėtis keistis į gerąją pusę.
Čia cituojamos mintys žiniasklaidoje buvo mažiau akcentuotos, bet jos esminės, kalbant ar pasaulis, suprantama ir Lietuva, sugebės išsigelbėti iš šios pandemijos. O jo mintys, pateiktos jau minėtoje knygoje „Visuma“ tikrai nėra šiaip akademinis „pliurpalėlis“, bet kalbama apie esmę – pačią Vakarų visuomenių sveikatos sistemą, kurios terminą profesorius patikslina: „Mes šnekame apie sveikatos apsaugos sistemą, tačiau aš ją pavadinčiau kitaip – tai, ką mes iš tiesų turime, yra ligų apsaugos sistema“.
Analizuodamas pasaulinius procesus valstybių sveikatos politikose pasaulinio garso mokslininkas sako: „Logiškai mąstant, sveikatos apsaugos sistemos tikslas yra rūpintis žmonių sveikata. Tą deklaruoja ir pati sistema. Bet tai nėra tikrasis sistemos tikslas. Kad sužinotume tikrąjį sistemos tikslą, turime dėmesį atkreipti į jos veiksmus, o ne į skambius pareiškimus.“ Suprantama, Lietuvoje „ligų gydymo sistema“ niekada nėra pasisakiusi, kad nereikia sveikos gyvensenos, net priešingai, bet tai visada palikdavo tik asmeniniam žmonių apsisprendimui, o rezultatyvios sveikatingumo, sveikatos sistemos net nebandė sukurti. K. Kempbelo išvados tiesiog grėsmingos: „Jeigu sveikatos apsaugos sistemos tikslas tikrai būtų žmonių sveikata, ji elgtųsi kitaip. Sistemos tikslas yra padėti pramonei pelnytis žmonių sveikatos sąskaita“.
Lygindamas holistinę (visuminę) sveikatos sampratą ir šiandien įsivyravusius gydymo (farmacinį, chirurginius ir pan.) metodus, K. Kempbelas atkreipia dėmesį į rezultatus. Jis žvelgia keliais pjūviais: kaip greitai jis veikia? (greitis), kiek sveikatos problemų jis padeda išspręsti? (plotis) ir kiek šis metodas pagerins mano sveikatą ilgesnėje perspektyvoje (gylis). Kaip visi žinome, šiandieninė ligų gydymo sistema susikoncentruoja į vienos ligos ne priežasčių, o simptomų, pasekmių pašalinimą. Ir jos vėl atsinaujina, vėl yra uždarbio. Palaikyti žmogų ribinėje situacijoje – dar nemirusį, bet pastoviai ligotą, šiam verslui labai apsimoka. Holistinis žvilgsnis spręsdamas vieną problemą, kartu sprendžia visą jų paketą.
Skleisdamas požiūrį apie visuminės sveikatos sistemos svarbą K. Kempbelas apgailestauja, kad „ informacija sveikatos apsaugos srityje jau ilgą laiką kontroliuojama taip, kad tarnautų ne visuomenės labui, o finansiniams pramonės interesams“. Ir Lietuvoje išvystame daug viešųjų ryšių miglos žinučių, kaip nauji atradimai vis ant slenksčio, įvyks genu manipuliacija ir „pakeis mūsų pažeistus genus visiškai sveikais. Nauji „stebuklingi“ vaistai atrandami praktiškai kiekvieną savaitę“.
Tyrėjas atkreipia dėmesį, kad net specializuoti medicinos žurnalai yra pramonės „kišenėje“ ir gauna šimtais milijonų dolerių iš medicinos pramonės produktų reklamos kasmet. „Be šių pajamų žurnalai egzistuoti negalėtų. Todėl visai nestebina, kad recenzentai net nebando įkąsti į tą ranką, kuri maitina žurnalus“. Tokie viešieji ryšiai. Reikiamas tyrimo išvadas išspausdina prestižinis mokslinis žurnalas, o tada tą žinią lakoniškai padaugina populiarioji žiniasklaida, taip farmacijos pramonė toliau kraunasi pinigus vis žadėdama galutinį išgelbėjimą, bet statistika rodo, kad tai tik reklaminis pažadas, kurio išsipildymas vis atitolinamas, sergamumo rodikliai tų ligų, kurios priklauso nuo žmogaus gyvenimo būdo, būtent krypsta į neigiamą pusę.
„Kuo ilgiau mokslininkai dirba sistemai, tuo mažiau jie nori tą sistemą trikdyti. Jie į savo laboratorijas investuoja daug energijos ir laiko, jų darbas tampa jų tapatybės ir profesinio statuso dalimi ir jie nenori prarasti finansavimo“,- kalba pasaulinio garso mokslininkas matydamas procesus iš vidaus.
Tad didelė dalis mokslininkų „pasirenka vertinti tuos duomenis, kurie remia jų išankstinius įsitikinimus ir kurie neprieštarauja finansiniams rėmėjų interesams“, – pažymėjo mokslininkas iš JAV. Šioje vietoje sunku nepaminėti prof. Vytauto Usonio pasisakymo lobistinėje konferencijoje organizuotoje Seime, kad valstybė kompensuotų (tam reikėtų 20 mln.) dvylikametėms mergaitėms skiepus nuo papilomos viruso (ŽPV). Kad mergaitės galėtų pradėti lytinius santykius dar būdami vaikai (pirmas skiepas turi būti dar prieš lytinius santykius, nes šiuo virusu užsikrečiama lytiniais santykiais arba žaidimais). Nustebino V. Usonio „viešųjų ryšių deklaracija“, kad jis gaunąs užmokestį iš Lietuvos ir tarptautinių kompanijų, bet tai neturi įtakos jo moksliniams tyrimams. Kas galėtų būti toks naivus ir patikėtų tuo? Politikai? Apie tai plačiau rašiau komentare: „Aplaidumas, palaidumas, išlaidumas – ir tai vadinama seksualiniu švietimu“.
O gal ir pats K. Kempbelas atstovauja kokiems dideliems finansiniams interesams? „Apie savo interesus galiu pasakyti tiek, kad visa tai kalbėdamas aš nesiekiu jokios naudos sau. Aš nepardavinėju sveikatos palaikymo produktų ir nesipelnau iš sveikatingumo seminarų. Man septyniasdešimt devyneri metai, mano karjera buvo ilga ir sėkminga, o šią knygą aš parašiau ne dėl pinigų“, – knygos „Visuma“ pradžioje sako K. Kempbelas.
Kritikuodamas redukcinį (išskaidyta) ligų gydymo modelį, kuris sudaro sąlygas skirti daugybę vaistų, kuriuos žmonės suvalgo tarsi sumuštinius, jis rašo : „ Kad būtų kompensuota organizmui padaryta žala, gydytojai skiria papildomų (antrinių) vaistų. O kartais jų prireikia net tretinių ir ketvirtinių. Kiekvienas iš šių preparatų turi sumažinti ankstesnių padarytą žalą“.
Kalbėdamas apie medicinos sukeltas mirtis, kad jos yra trečioje vietoje pagal mirties priežastis JAV, profesorius kalba apie senų žmonių sveikatos priežiūros realybę apsilankius „sveikatos centruose“ – ligoninėse: „Pajusite kadaise energija švytėjusių žmonių fizinį ir emocinį skausmą, sukeltą negalavimo ir ligų, kurių priežastis didžiąja dalimi yra jų vartojami medikamentų kokteiliai“.
O yra prošvaistės, kad pavyks išsivaduoti iš farmacijos ir gydymo pramonės gniaužtų? Pramonė „per savo lobistus daro įtaką vyriausybei, kad ši pripažintų, jog tie produktai ir paslaugos yra sistemos standartas. Tokia etikete paženklintos procedūros ir tabletės gydytojams tampa privalomos, o jei jie nuo šių gydymo schemų nukrypsta, jiems gresia teismas.“
Tad visą gyvenimą dirbęs tiek eksperimentinėje mokslinio tyrimo veikloje, tiek būdamas įvairių valstybinių ir tarptautinių komisijų nariu Kornelio ir kitų universitetų profesorius K. Kempbelas daro apibendrinimą ir nurodo išeitį: „Daug metų stengiausi inicijuoti pokyčius „iš viršaus į apačią“, tačiau tos pastangos buvo tuščios. Net kai atskiri įvairių rangų vadovai ir politikai sutikdavo su mano argumentais, padaryti jie nieko negalėdavo – jų rankos būdavo surištos, jie buvo įpareigoti savo rėmėjams, tiems, kurių dėka pateko į savo postus. Net jei ir turi gerų ketinimų, šie žmonės yra politinės sistemos įkaitai ir nieko padaryti negali. Todėl pokyčiai turi prasidėti „iš apačios““.
Beje, kad susidarius pilnesnį vaizdą ir suaktualinus čia cituotas mintis, verta atkreipti dėmesį ir į kriminalinius farmacijos verslo skverbimosi būdus, šiuos procesus pažinojęs iš vidaus buvęs vaistų firmos vadybininkas ir lobistas Johan Virapen rašo knygoje „Šalutinis poveikis mirtis“: „Šiems pavojingiems ir plačiai vartojamiems produktams kūriau ir įgyvendinau rinkodaros kampanijas. Rinkodarą sudarė plati priemonių įvairovė, nuo brangių dovanų gydytojams, kelionių nuomonės formuotojams ir autoritetams, pinigų mokamiems straipsniams moksliniuose žurnaluose, mokslinių konferencijų rengimo ir įgyvendinimo“.
Buvusio farmacijos virtuvės veikėjo išpažintis kreipiasi į sąžinę: „Nieko asmeniškai nenužudžiau, bet jaučiuosi netiesiogiai atsakingas už jų mirtis“, – apie žudikišką farmacijos aspektą kalba J. Virapen. Jam pritaria daugybė nepriklausomų ekspertų, kaip K. Kempbelas ir kiti. Ar mes jaučiamės atsakingi? Pradėsime permainas „iš apačios“?
Juozas Dapšauskas
