Ukmergiškė – šalies čempionė
22-ejų metų ukmergiškė Greta Kaselytė – viena tituluočiausių mūsų krašto sportininkių. Futbolui ji yra atidavusi pusę savo gyvenimo – 11 metų. Mergina, Šiaulių universitete studijuojanti viešąjį administravimą, dabar gina futbolo klubo „Gintra – Universitetas“ komandos garbę, yra jos kapitonė. Greta išrinkta geriausia šalies vartininke ir, kas skamba stulbinančiai neįtikėtinai, per sezoną į savo komandos vartus nėra praleidusi nė vieno įvarčio. 2014 m.Gretos komanda iškovojo Lietuvos moterų futbolo taurę, „Gintra – Universitetas“ pateko į pačių pajėgiausių Europos moterų futbolo šešioliktuką.
Pradžia – Šventupėje
Tačiau šie puikūs rezultatai, aukštas įvertinimas bei pasiekta garbė atstovaujant Lietuvą neatėjo lengvai ir iš karto. To kaina – Gretos atsidavimas sportui, begalinis atkaklumas, užsispyrimas, griežta disciplina, savęs netausojimas, atiduodant pergalei visas jėgas. Viso tai, sako mergina, yra jos pirmojo trenerio – Vytauto Tutlio nuopelnas. Šis žmogus buvo pirmasis, paridenęs prieš Gretą futbolo kamuolį ir išmokęs jį meistriškai valdyti.
Gretos sportinė karjera prasidėjo būtent V. Tutlio vadovaujamoje Šventupės mergaičių futbolo komandoje. Greta augo daugiavaikėje šeimoje, ji yra vyriausia iš penkių vaikų: sesuo Lina gimusi 1993 m., sesuo Emilija gimusi 2000 m., dvyniai broliai Simonas ir Dominykas gimę 2003 m.
Į Šventupę iš Ukmergės šeima atsikraustė 2006 m. Greta puikiai pamena, kaip pas juos į namus atvažiavo treneris V. Tutlys ir pakvietė mergaitę žaisti futbolą: „Buvo labai miela ir malonu, kad treneris pats asmeniškai mus aplankė, susipažino su šeima, kad sulaukiau tokio dėmesio. Apie mergaičių futbolą buvau nemažai girdėjusi, nes mano pusseserės jau žaidė ir joms labai patiko. Todėl labai apsidžiaugiau, kad mane kviečia, ir prasidėjo treniruotės“.
Greta Kaselytė (Antroje eilėje pirma iš kairės)
Skaudi netektis
Įsikūrusi Šventupėje, šeima apsiprato, vaikai susirado draugų, gyvenimas, rodos, tekėjo savo vaga. Ir tada, tais pačiais 2006 metais, kai Greta pradėjo sportuoti, įvyko tragedija. Šeimą ištiko baisi netektis – mirė mamytė. „Didžiulis skausmas…
Buvo labai sunku. Sunku psichologiškai. Sunku buityje – nes mama mumis labai rūpinosi, o likome patys sau… Nemokėjome tinkamai tvarkytis, ruošti maisto, net skalbyklės įjungti nemokėjome…“ – prisimena Greta. Merginos balsas virpa. Jai, kaip vyriausiai, teko prisiimti didžiausią atsakomybę – juk jauniausiems broliukams buvo vos po 3 metukus.
„Treneris ir padėjo, ir parėmė moraliai“
Netektis Gretos nesugniuždė. Mergaitė nemetė sporto, ji ir toliau intensyviai treniravosi. O treneris V. Tutlys tapo ne tik jaunosios sportininkės mokytoju, bet ir tarsi šios šeimos globėju, žmogumi, kuris, kiek galėjo, ja rūpinosi ir padėjo. Greta atmena, kad trenerio rūpesčiu buvo pakeisti jų namo langai, suremontuotas stogas. Bet ne šiuos dalykus mergina išskiria kaip esminius – svarbiausia buvo moralinis, emocinis palaikymas.
Pagalba – kiekvienam
„Tik noriu pabrėžti, kad mano atvejis nebuvo kuo nors išskirtinis. Treneris saugojo mus visas ir rūpinosi mumis visomis. Sportu sudomino mano brolius. Jis – tiesiog labai geras žmogus, kuriam yra tikrai svarbu, kaip ir kuo gyvena visos mergaitės, kas jas neramina, kas kelia rūpesčių. Jis norėjo ir siekė, kad gyventume geriau, kad kuo mažiau jaustume kokį nors nepriteklių, kad nebūtų išskirtas vienos ar kitos socialinis statusas“, – kalba sportininkė. Ji prisimena atvejus, kai į komandą treneris kviesdavo mergaites iš Globos namų. Nė vienos neišskirdavo, skatino siekti tikslo, visada pabrėždavo mokslo, studijų svarbą.
„Jis tiesiog toks žmogus“
Savo pirmajam treneriui, kurį sako pažinusi visokį – ir griežtą, ir piktą, ir rėkiantį mačiusi – sportininkė iki šiol jaučia dėkingumą. Už tai, kad parodė pasaulio, kad išmokė kantrybės, atkaklumo, atsakingumo, kad nubrėžė gyvenimo tikslą. Labiausiai jam norėtų palinkėti sveikatos – nes jos reikia labiausiai, kai gyveni ne dėl savęs, bet dėl kitų. Ir pamini dar vieną svarbų dalyką – V. Tutlys padeda kitiems nelaukdamas dėkingumo, nesitikėdamas jokio atlygio. „Jis tiesiog yra toks žmogus – viską daro natūraliai, niekada nepabrėžia, kad štai jis dėl tavęs padarė tą ar aną. Jis tiesiog myli žmones“.
„Treneris man buvo kaip antras tėtis“ – kiek netikėtai ištaria Greta. Šie žodžiai – ir nereikia jokių papildomų – nuskamba kaip pats didžiausias įvertinimas žmogui, savo gyvenimą paskyrusiam tam, kad pagelbėtų kitiems. O tokių, kaip jau paminėjo V. Tutlio išauginta čempionė, yra labai daug.
V.Tutlys: „Nekenčiu melavimo, niekada nenuleidžiu rankų”
Vytautas Tutlys – Ukmergės Sporto centro direktorius, prieš tai 30 metų vadovavęs Sporto mokyklai. Aktyvus Ukmergės sporto puoselėtojas, „TexTilitės“ moterų komandos vyriausiasis treneris. Apdovanotas sidabro medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“. Nominuotas Didžiojo kunigaikščio Gedimino antrojo laipsnio ordinui už pasiekimus žmogiškojo kapitalo ugdymo srityje. Gautos padėkos už pasiektus aukštus rezultatus, sportinio meistriškumo ugdymą, pedagoginį ir vadybinį darbą.
Jūsų dėmesiui siūlome kiek kitokį pokalbį su V. Tutliu – ir tik apie sportą, bet ir apie asmeninį gyvenimą..
– Gimėte Kybartuose. Kokią prisimenate savo vaikystę?
– Mūsų šeima buvo gausi, augome penki vaikai – du broliai ir trys seserys. Buvau pirmokas, kai mirė mūsų tėvelis. Tada gyvenimas pasikeitė… Brolis ir dvi seserys pradėjo mokytis vakarinėje mokykloje, o aš likau vienintelis vyras šeimoje. Labai anksti pradėjau dirbti. Būdamas moksleiviu, per vasaras dirbdavau. Teko padirbėti medelyne, statybose. Tačiau labiausiai džiaugiausi, gavęs darbą Kybartų stadione. Šienaudavau, laistydavau veją, tvarkydavau aplinką… Man buvo sudaryta galimybė ne tik truputuką užsidirbti, bet ir žaisti už Kybartų futbolo komandą. Dar lankiau ir tautinių – pramoginių šokių būrelį bei žaidžiau ledo ritulį. Mokykloje pirmūnas nebuvau…
– Ar galima sakyti, kad nelengva vaikystė Jus užgrūdino?
– Ji man suteikė stimulą judėti į priekį.
– 1971 m. įstojote į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą. Kaip sekėsi studijos?
– Kai važiavau studijuoti – nemeluosiu – buvo labai sunkūs laikai. Viena sesuo nupirko man batus ir kelnes, kita nupirko švarką… Įstojau mokytis kaip „kandidatas“ – tuo metu buvo tokia tvarka. Kandidatas negalėjo gauti nei stipendijos, nei bendrabučio. Tačiau čia sulaukiau pagalbos – dekanas, sužinojęs apie sunkią mano materialinę padėtį, man padėjo. Gavau bendrabutį, o po kelių mėnesių, tapęs tikruoju studentu, pradėjau gauti ir stipendiją. Tik turėjau dekanui pažadėti, kad stengsiuosi mokytis gerai. Pažadą įvykdžiau.
– Kada vėl pradėjote žaisti futbolą?
– Jau po pusmečio. Atstovavau Vilniaus „Pažangos“ komandą. Tai buvo profesionali komanda, kurioje gaudavome atlygį. Man tai buvo didelė paspirtis, kad turėčiau iš ko gyventi.
– Kas Jums apskritai yra sportas: darbas, aistra, gyvenimo būdas?
– Sunku apibrėžti vienu žodžiu. Vaikui – tiesiog mėgiamas dalykas. Vėliau – aistra tobulėti, siekti užsibrėžto tikslo. Darbas, nes gauni atlygį. Gyvenimo būdas, nes jis įtraukia tave visą. Tuo gyvenu. Sportas ugdo atkaklumą, darbštumą, esi priverstas daug ko atsisakyti.
– Po studijų pasirinkote Ukmergę. Kodėl?
– Todėl, kad Ukmergės „Vienybės“ komanda tuo metu buvo viena garsiausių. Čia mačiau perspektyvą.
– Ar intensyvus sportas, vėliau – daug jėgų ir laiko reikalaujantis trenerio darbas nepakenkė Jūsų asmeniniam gyvenimui?
– Taip, esu tiesiog begaliniai užimtas. Darbo diena 17 valandą nesibaigia. Darbui atiduodu savaitgalius. Be abejo, kažkas nuo to nukenčia. Galbūt savo pirmajai šeimai skyriau per mažai dėmesio. Išgyvenome skyrybas.
– Papasakokite apie dabartinę savo šeimą.
– Turiu keturis vaikus – du iš pirmosios, du iš antrosios santuokos. Sūnus Tomas gyvena ir dirba Anglijoje, bet labai pasiilgsta namų. Kristina gyvena Kaune. Žmona Zita dirba Maisto ir veterinarijos kontrolės tarnyboje. Su vaikais iš pirmosios santuokos Rūta ir Šarūnu sutariame gerai, bendraujame, jie neretai atvažiuoja manęs aplankyti. Su jais puikiai sutaria ir mano žmona. Džiaugiuosi tuo.
– Kaip namie pasiskirstote buities darbus?
– Turiu pripažinti, kad didžioji dalis darbų gula ant žmonos pečių. Aš prisidedu, kiek galiu, ten, kur reikia tvirtos vyriškos rankos.
– Kaip vertinate dabartinį jaunimą?
– Mane skaudina ryškūs socialiniai skirtumai – vieni turi vienokias, kiti – kitokias galimybes. Jaunimą reikia stengtis nukreipti tinkama linkme. Savo darbe aš laikausi principo, kad reikia kuo daugiau bendrauti su tėvais ir kartu spręsti iškilusias problemas.
– Pasigirsta kalbų, kad V. Tutlys daugiausia dėmesio skiria futbolui, lyg ir pamiršdamas kitas sporto šakas. Ar yra tiesos šiuose žodžiuose?
– Nė minties tokios negali būti. Sąlygos visiems yra vienodos.
– Jūs ne tik treniruojate mergaites, bet ir padedate joms visokeriopai. Kaip liudijimas – jūsų buvusios auklėtinės Gretos Kaselytės pasakojimas. Iš kur kyla tas noras pagelbėti kitiems?
– Iš savo paties gyvenimiškosios patirties – sutikau daugybę gerų žmonių, kurie padėjo man, kai buvo sunku. Man svarbūs ne tik sportiniai rezultatai, aukšti pasiekimai, bet ir tai, kad mano mergaičiukių gyvenimas klostytųsi tinkama linkme, kad jos tęstų mokslus, siektų rungtyniauti geriausiose komandose. Ieškau įvairios paramos, bendrauju su šeimomis, kurios sunkiau verčiasi, stengiuosi padėti spręsti kasdienes problemas.
– Kokias žmogiškąsias savybes vertinate labiausiai?
– Svarbiausia – išlikti žmogumi. Dar labai svarbu yra bendravimas. Taip pat – sąžiningumas ir atjauta.
– Kas Jus labiausiai erzina ar net nervina?
– Melavimas. Pradėjus meluoti, galima įklimpti labai giliai.
– Ar Jūs apskritai turite laisvo laiko?
– Mažai. Vasarą stengiuosi ištrūkti į gamtą. Su kaimynais turime tradiciją šeštadienio vakarais, jei tik esu neužimtas, kūrenti pirtį.
– Ko palinkėtumėte sau ir savo šeimai?
– Pirmiausia – kad sektųsi mano vaikams ir anūkams. Antra, kad nepavestų sveikata. Ir niekada nenuleisti rankų – išeitis visada yra, tik jos reikia ieškoti.
Kalbėjosi Unė Jonaitytė
Evaldo Černiausko nuotraukos
Skaitykite ir žurnale:
