Dienos pozityvas

    973
    0

    poziuris

    Pozityvus požiūris į darbą:

    6 valanda ryto. Prasikrapštau traiškanotas akis ir bandau suvokti ar tikrai laikas keltis. Tai suvokusi džiaugsmingai šoku iš lovos. Juk šiandien darbo diena. Kaip linksma. Darbe pasikrausiu energijos: juk tiek žmonių, kurie spinduliuoja įvairiausia energija: pikta, gera ir visokia kitokia.  Galbūt net turėsiu progą pasikalbėti su savo šefu, o tas man labai patinka.  Džiaugsmingai puolu į dušą. Greitai nusiprausiu, tuomet čiumpu iš vakaro pasidarytą sumuštinį, ir bėgte pro duris. Juk laukia taip laukiamas darbas.

    Sukrapštau litą kitą autobuso bilietui. Linksma įlipu į autobusą, kuris prakvipęs įvairiausiais kvapais. Bet kvapai man patinka. Juk Dievas tam ir davė nosį, kad ja kvėpuoti ir užuosti. Prasibraunu pro linksmų paauglių būrį ir radusi laisvą vietą atsisėdu. Patina važiuoti autobusu. Turi laiko apgalvoti kokia džiaugsminga tavęs laukia diena.  Nekreipi dėmesio, kad aplink tave trinasi būrys vaikų ar nosį kutena „malonus“ greta sėdinčio vyruko, akivaidžiai sunkiai dirbančio „miesto sanitaro“ darbą, kvapas. Aš laiminga, kad važiuoju į darbą, ir niekas man nesugadins nuotaikos.
    Išlipu reikiamoje stotelėje. Pasišokinėdama einu į darbą. Visi stebisi mano gera nuotaika, tačiau man tai nė  motais.  Laukia 12 val. linksmo darbo.
    12 val. netruko praeiti.  Ir nors visi bandė visaip paveikti mano gerą nuotaiką, man tai buvo visai vienodai.
    Ir nors namo ėjau vos vilkdama kojas, buvau laiminga. Juk visą dieną plušau ir gavau už tai 50 lt!. Jų užteks man prasimaitinti vienai dienai arba jei nenorėsiu valgyti nusipirksiu kokią nors knygą. Arba jei nenorėsiu skaityti, nuvažiuosiu aplankyti draugės Kaune.  Bet 50 lt geriau negu nieko. Taip linskmai dirbsiu visas 4 dienas po 12 val. Taigi, per 4 dienas kažkur – 200 lt. Visai neblogai. Mėnesį padirbus, gal užteks susimokėti ir už stogą virš galvos. Bet man neliūdna. juk turėsiu 4 dienas išeiginių. Galima paieškoti papildomo darbo.  Nes juk taip linksma dirbti. Dirbti man net smagiau, nei leisti laiką su šeima, vaikais ar leisti laiką, tobulinant savo žinias. Juk tai taip nereikšminga. Darbas yra jėga. Ir nors suvokiu, kad reikia pailsėti, bet juk norisi nusipirkti kompiuterį, pasidaryti remontą, turėti naujesnę mašiną. Nors kai paskaičiuoju, kad visam tam uždirbti reikės metų vistiek neliūdžiu. Juk kuo ilgiau lauki ir kuo ilgiau stengiesi, tuo didesnis džiaugsmas įsigijus daiktą ar išpildžius svajonę. Na apie svajones galiu pamiršti. Namo nusipirkti nepavyks, bet kam man jo reikia. Užteks ir „degtukų dėžutės“, kur erdvės pakankamai. jJuk vistiek didelę laiko dalį praleidžiu darbe. Taigi namuose svarbiausia permiegoti ir nusiprausti. O tam didelio namo nereikia. Pilnai pritariu valdžiai, kad reikia didinti mokesčius ir visaip kitaip sunkinti gyvenimą, nes jei turėsi daug, nebus laiko dirbti… O tada bus liūdna. Ką tada veiksime? Poilsiauti neįdomu, su šeima jau bendros kalbos seniai neberandam, esame svetimi, draugai irgi kaip ir atitolę. Ne, geriau jau yra taip kaip yra. Nesuprantu, ką tie mitinguotojai  prie seimo daro, ko jie nori. Ar jiems neužtenka 600 lt į mėnesį?  Na ir kas , susimokejai už butą,  pasklaugas… o valgyti? na užteks ir kruopų, (Afrikoj žmonės ir vandens neturi),  užtat mažiau problemų: nereikės sportuoti, nereikės laikytis dietų, ir sveikata tuo pačiu susitvarkys. Visai neblogai. Na nesupranta žmonės, kad viskas yra gerai, nors tu ką. Gaila man valdžios vyrų.  Jie taip stengiasi dėl mūsų,  o žmonės jų niekaip nesupranta.  Aš visai laiminga, kad neturiu trijų namų, nevažinėju mersais, neturiu milijono, nes tuomet naktimis nemiegočiau. O ir ką veikti reiketų jei turėčau milijoną? Ne, aš labiau laiminga dabar… ir galbūt net organizuosiu streiką, prieš streikuojančius, nes gyvenimo keisti aš nenoriu. Nes dabar aš labai laiminga. Nes gyvenu šia diena, ir nereikia sukti galvos dėl rytojaus. Kas bus, tas bus. Nors ir tvanas. Juk vistiek kada nors mirsiu. Taigi koks skirtumas, kada užversti kojas….

    Vilkmerge.lt

    Atsakyti

    Prašome įrašyti komentarą
    Įrašykite savo vardą