Pradžia Gyvenimas Žmonės Rimvydas Kuliešius: Trijų dešimtmečių kelias

Rimvydas Kuliešius: Trijų dešimtmečių kelias

739
0

Rimvydas Kuliešius

Ukmergės rajono policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio specialistas Rimvydas Kuliešius – pirmasis ukmergiškis policijos pareigūnas apdovanotas Pirmojo laipsnio atminimo ženklu „Už ištarnautus metus“. Šį apdovanojimą, kuris skiriamas pareigūnams, ištarnavusiems trisdešimt metų, jam įteikė paskutines dienas Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui vadovavęs viršininkas Kęstutis Lančinskas. Sveikindamas R.Kuliešių, K.Lančinskas sakė: „Šis ženklas reiškia daug – tai vieno žmogaus ilgas ilgas kelias tarnyboje. Koks jis buvo, matyt, vienam geriausiai težinomas…“.

– Tad koks tas kelias?

Aš tikrai negalvojau, kad būsiu policininiku. Mano svajonė – estrados daininkas. Lankiau Siesikų vidurinės mokyklos ansamblį, konsertuodavau kolūkio atsakaitiniuose susirinkimuose, o baigęs vidurinę mokyklą stojau į Tallat Kelpšos konservatoriją. Muzikos egzaminą laikiau pas Frankonį, buvau gerai įvertintas, tačiau „susikirtau“ per istorijos egzaminą. Neįstojau. Tuomet pakviestė į sovietinę kariuomenę. Tarnavau Vilniuje, milicijos batalione. Mes plaiktydavom viešąją tvarką įvairiuose renginiuose, labiausiai patiko dirbti per krepšinio varžybas… Po dviejų metų sugrįžau, nuėjau į Migracijos skyrių atsiimti savo asmens dokumentų, susitikau Mykolą Murauską, tuo metu atsakingą už personalą. Jis ir pasiūlė dirbti milicijoje, mat ir tanyba kariuomenėje buvo panašaus pobūdžio. Nenorėjau, tačiau pasakė, kad paso neatiduos, liepė pagalvoti ir ateiti po savaitės. Permąsčiau ir sutikau. Pradėjau dirbti Valstybinėje automobilių inspekcijoje, paskui devynis metus buvau apylinkės inspektorius, o nuo 1985-tųjų esu budėtojas.

– Matei miliciją, pergyvenai virsmą į policiją, policijos kūrimosi ir augimo metus, mažus ir didelius pokyčius. Turbūt būta ir itin atmintin įsirėžusių nutikimų?

Labiausiai įstrigo Sausio 13-osios įvykiai, mūsų dviejų pareigūnų susidūrimas su kariškiais, kuomet jie, grįžtantys iš Vilniaus, buvo sulaikyti, suguldyti ant sniego… Budėtojų dalyje buvo įtampa, tereikėjo kibirkšties, tačiau situaciją išsprendėme pakankamai taikiai. Tai buvo sukūs metai, jautėme nepriteklių. Juk būdavo, kad parai gaudavom tik 5 l benzino. Tiek neužtekdavo, tad pirkdavome už savo pinigus. Nuo to meto policija labai pasikeitė, gal sumažėjo entuziazmo… bet idėjinių žmonių visais laikais yra.

Įsiminė ir toks įvykis… Ukmergės areštinė buvo viena baisiausių šalyje, sąlygos labai sunkios, gal todėl pas mus atveždavo garsius nusikaltėlius. Pasivaikščioti išleisdavom tik į siaurą tamsų rūsio koridorių. Pas mus buvo atvežtas paskutinysis myriop pasmerktas nusikaltėlis, už žurnalisto nužudymą teistas Dekanidzė. Kai išleisdavau pasivaikščioti, jis man vis siūlydavo išsirinkti iš salono patinkantį automobilį mainais už telefoną… Sako, neva tik pasakyk, kokio nori automobilio ir iš kokio salono… Nesugundė.

Būdavo ir kuriozinių nutikimų. Gerai prisimenu ir popiežiaus vizitą Vilniuje. Būrys ukmergiškių buvome išvykę užtikrinti viešąją tvarką. Tuomet skiriamųjų juostų nebuvo. Mano postas buvo prie Aušros Vartų. Vienu metu kai plūstelėjo nevaldoma žmonių minia ir išstūmė mane iš abiejų batų, ir nunešė tolyn… Teko grįžt į bendrabutį, kuriame buvom apgyvendinti, basomis…

– Kai kurios darbo priemonės jau tapo istorinėmis relikvijomis. Pavyzdžiui, rodos, ne taip seniai buvo naudojamas teletaipas.

Taip, buvo teletaipas ir kaip ligoninėj asmenų kortelių kartoteka, kurioje kaupėmė duomenis apie į policiją pristatomus piliečius… Telegramas siųsdavom į Vilnių teletaipo pagalba, o kartais pajuokaudavom – uždėdavom atvirkščią juostelę, tuomet gaudavo Vilniuje hieroglifus… O mes gaudavom pylos… Tas popieriaus juosteles panaudodavom ir eglučių puošimui, juokaudami moterims į rankines prikraudavom. O vienam kolegai kepurėj prislėpėm. Nuėjo jis į restoraną pietaut, nusiėmė kepurę ir pažiro tie lapeliai…

– Kas sunkiausia tarnyboje?

Visuomet turi būti pasiruošęs tinkamai reaguoti ir nepražiopsosti svarbaus įvykio. Liūdnai pasibaigė mano pajuokavimas, kai paskambinęs asmuo paprašė pagalbos, nes arkliui įstrigo karabinas. Pagalvojau apie ginklą ir pamaniau, kad juokauja, tad patariau nušauti… Šis „patarimas“ ir nežinojimas, kad karabinas žirgininkystėje turi visai kitą reikšmę, man skaudžiai kainavo.

– Tačiau juk būna išties keistų skambučių, ypač per pilnatį?

Taip, štai kad ir prieš porą savaičių skambino moteris ir skundėsi, kad kažkas po linoleumu pakeitė dulkes… Tiesiog tokius žmones nuramini, parodai supratimą, leidi pajusti, kad stengiesi padėt. Kartą pranešėja prašė pagalbos, nes jos namuose nematomi vagys. Išklausiau, pasakiau, kad išsiuntėm nematomus policininkus, ir ji nusiramino. Per pilnatį padaugėja nusikaltimų, interesnatų, keistų skambučių…

– Kuriuos metus darbe pavadintum „aukso amžiumi“?

Man teko dirbti su šešiais vadovais. Vis dėlto geriausi metai buvo, kuomet vadovavo Rolandas Kiškis, kai 2009-aisiais persikraustėme į naująjį policijos pastatą. Buvo labai šeimyniškas požiūris – visi kartu tvarkėmis, kūrėme, prisidėjome kas kuo galėjome. Labai svarbu, kai jau eidamas pas vadovą žinai, kad tavo problemą išgirs, kad patars, kartu ieškos būdų ją išspręsti.

– Kolegos tave apibūdino taip: padorus, tvarkingas, linksmas, kolegiškas, su šypsena, su jumoru, nekeliantis problemų, o raštininkė Birutė Jasiūnienė reziumavo: „geras diedas, ir tiek“. Vis dėlto, ką darai, kai pyksti?

Kai „ištampo nervus“ pristatyti girtuokliai, imu niūniuoti dainas. Mano mėgstamiausia – „Vėl gegužė žiedai“.

– Rytinius susirinkimus, kuomet informuoji apie paros įvykius, kolegos šmaikščiai vadina „Rytas su Rimvydu“.

Ruošdamasis susirinkimui visuomet pagalvoju kaip praskaidrinti kolegų nuotaiką, tad turėdamas laiko randu linkmų videosiužetų ar muzikinių klipų ir kol laukiame susirinkimo pradžios parodau. Bendradarbiams patinka – kai kurie gerokai prieš aštuonias jau laukia prie salės.

– O įsikūnyti į Amsiaus ar Kalėdų senelio personažus lengva?

Kalėdų senelio stažas – keturiolika metų. Viskas prasidėjo nuo to, kad Kalėdų senelio reikėjo dukters vaikų darželyje. O kas gi juo bus? Turėdavo persirengti kažkas iš tėvų… Teko padėti, tačiau praėjo metai ir vėl reikėjo Kalėdų Senelio… Paskui pasipylė kvietimai užsukti pas gimines, pas draugus… O po kelių metų ir darbe pašmaikštauti sumanėme. Linksmiausia, kad bendradarbiai kurį laiką nepažindavo, o kai paprašai, tai ir eilėraščius padeklamuoja, ir pašoka. Policijos personažas Amsius – vaikų draugas, o man su jais bendrauti sekasi. Tad šventes organizuojančios kolegės visada paprašo pagelbėti.

– Jaunesnieji kolegos klausė geros nuotaikos recepto. Ką patartum?

Nebijoti ateities ir žinoti, kad bloga situacija dar nereiškia, kad bus blogai. Reikia nusiteikti ir tikėtis geriausio.

Ačiū už pokalbį

Vilniaus apskr. VPK Ukmergės r. policijos komisariato informacija

Atsakyti

Prašome įrašyti komentarą
Įrašykite savo vardą