Pradžia Gyvenimas Žmonės Ispanijoje – beveik pusė gyvenimo: „Lietuvą mylėti geriausia iš tolo“

Ispanijoje – beveik pusė gyvenimo: „Lietuvą mylėti geriausia iš tolo“

6331
2

jurgita-ismoko-vertinti-gera-vynaUkmergiškė Jurgita Girnytė (39 m.) iš Lietuvos į Ispaniją emigravo, kai jai buvo vos 22-eji. Kaip ir dauguma išvykstančiųjų, su mintimi, kad užsidirbs pinigų ir grįš. Tačiau likimas sudėliojo kitaip ir Ispanija tapo tikraisiais Jurgitos namais: čia ji sukūrė šeimą, augina sūnų, į Ispaniją persikraustė ir moters tėvai. Jurgita nebesijaučia imigrante: išmoko kalbą, perprato Ispanijos papročius ir tradicijas, jai tinka ispanų gyvenimo būdas. Juolab, kad imigrantų atžvilgiu nejuntama jokia diskriminacija. Lietuvoje Jurgita nesilankė daugiau nei 10 metų.
Paprašyta pasidalyti savo patirtimis, Jurgita nuoširdžiai nustebo: „Tai kad aš nieko nesiekiau ir nepasiekiau. Dirbau sunkius darbus ir nemėgstu girtis, kaip kiti, kad čia viskas rožėmis klota. Bet man šioje šalyje patinka, man čia gera. Lietuvoje dirbčiau pieno kombinate už centus. Ispanija man suteikia galimybę gyventi orų gyvenimą“.

– Pradėkime nuo pačios pradžios. Kada išvažiavai iš Lietuvos? Kokios priežastys lėmė pasirinkimą išvykti? Kodėl – į Ispaniją? Vykai viena į nežinią, ar buvo kitokia situacija?

– Lapkričio 1 dieną bus jau 17 metų, kai aš palikau gimtus namus. Tokią dieną, kai visi lankome artimų ir mylimų žmonių kapus, deginame žvakutes, kai lyja lietus arba jau spaudžia šaltukas, aš išvažiuoju ten, kur karštis ir visa gamta kitokia, daug saulės… Tą dieną, atsimenu, maudžiausi jūroje, pasaka, pagalvojau… Neradau vietos Lietuvoje, gyvenau Kaune 4 metus, paskui Vilniuje 2 metus, grįžau į Ukmergę, nes ją vis tiek labiausiai mylėjau. Bet man vis kažko kito reikėjo, gal nuotykių, buvau tokia labai spontaniška, šiek tiek laukinė. Gal juokinga pasirodys, bet turėjau svajonę tais laikais nusipirkti mašiną ir išsilaikyti teises, galvojau: na va, kur nors trumpam išvažiuosiu. Galiu pasakyti, kad man Lietuvoje nieko kaip ir netrūko, valgyti visada buvo ko, o ir apsirengdavom su merginom normaliai, ir į barus nueidavom, bet va kvepalų brangių tikrai negalėjau sau leisti. Ir čia kaip tik pasiūlymas laikraštyje: vežame į Ispaniją, padėsime rasti darbo, apgyvendinsime ir t.t. – aišku už tam tikrą mokestį… Nusprendžiau nerti į nežinią stačia galva su svetimais žmonėmis… man tėtė iki dabar sako, kad niekada nebūtų ryžęsis tokiam žingsniui.

Almerijos pakrantė
Almerijos pakrantė

– Ką tada susikrovei į lagaminą?

– O čia buvo įdomiausia. Sako: ten gi karšta. Koks darbas, klausiu aš. Sako: koks koks, pomidorus skinti. Net lagamino neturėjau, treningai, striukytė, pižama ir suknelė. Gali patikėti – net adijalo nepagalvojau pasiimti. Aišku, žmonės buvo šoke, kad aš taip. Na bet jei nuo nulio, tai nuo nulio.

– Ar vykai su mintimi „užsidirbsiu pinigų ir grįšiu“, ar, kaip sakoma „su visam“?

– Nevažiavau su mintimi, kad noriu likti kažkur, svetimoje šalyje. O dar dirbti žemės ūkuje patį sunkiausią darbą, koks gali būti. Bet tuo metu man atrodė, kad viskas tinka, viskas gražu, pabūsiu pusę metų ir grįšiu. Pirmą kartą grįžau tik po dvejų metų, nes labai jau mamos buvau išsiilgusi, būdavo, vakare apie ją pagalvoju ir verkiu. Paskui pripratau.

Fiesta Almerijoje
Fiesta Almerijoje

– Kokios buvo Tavo pirmosios dienos/mėnesiai Ispanijoje? Papasakok, kokie buvo pirmi įspūdžiai, išlipus iš lėktuvo?

– Tais laikais į šitą pusę, į Almeriją, kur gyvenu, lėktuvų nebuvo dar. Įspūdžiai? Man viskas buvo pasaka, aš dar ilgai vaikščiojau su rožiniais akiniais . Man labai pasisekė. Žmonės, kurie vežė, buvo nuostabūs, buvo paruoštas namukas, ir, aišku, laukė pomidorų šiltnamiai. Šiltnamių jūra, ištisi stadionai, balta balta, kur dairais… Nustebau labai, užsukusi į barą atsigerti kavos. O ten šiukšlynas, galvoju, siaubas. Pasirodo, kuo daugiau bare šiukšlių, tai tuo geresnis ir populiaresnis baras.

Tarp pomidorų
Tarp pomidorų

– Darbas pomidorų šiltnamiuose – koks jis?

– Tai pirmasis mano darbas Ispanijoje. Ištisus 10 metų jį išdirbau. Sunkus darbas, reikalaujantis daug fizinių jėgų. Bet gerai, kad dar Lietuvoje buvau garantuota, kad turėsiu darbą, ieškoti nereikėjo. Tais laikais buvo taip vadinama mafija, susimokėjai ir darbą surado, bet paskui jiems mokėk… Kalbos nemokėjau, darbo metu braižydavome ant žvyro su ispanais paveiksliukus, pirštais aiškindavomės, ką reiškia vienas ar kitas žodis. Buvo visko, reikėdavo iki darbo eiti maždaug du kilometrus, paskui per pietus pareiti, paskui vėl eiti… Bet kaip gavau pirmą algą, tai buvau laimingiausias žmogus pasaulyje. Tuo metu, jei gerai pamenu, dienos uždarbis buvo 24 eurai už 8 valandas.

Internacionalinė šeima
Internacionalinė šeima

– Kaip susipažinai su savo vyru Myroslavu? Kuo jis Tave sužavėjo?

– Su vyru irgi turiu atskirą istoriją. Aš gyvenau su viena lietuve namelyje tarp šiltnamių. Bet atsibodo, norėjome miestelyje gyventi. Vienas žmogus pažinojo ispaną, kuris nuomavo kambarį. Mes, ilgai nelaukusios, susikrovėm terbytes, ir vakare jau gyvenome pas jį. O susišnekėti tai negalime… Šeimininkas sako, kad šalia gyvena rusai, jie išvers… Va taip ir beversdamas Myroslavas ir apvertė mano gyvenimėlį aukštyn kojom, aišku, į gerąją pusę. Ateidavo su šokoladu, buvo labai kultūringas. Aš pradžioje į jo pusę net nežiūrėjau, mes kokius pusę metu dirbome kartu. Rytais aš, pamenu, visa susiraukusi sėdžiu autobusiuke, vežančiame į darbą. O Myroslavas tyliai man į ausį dainuoja grupės „Mumij Trol“ dainą apie delfinus. Dabar juokinga, bet tada taip gera būdavo, kad kažkas rūpinasi, padėdavo dėžes sunkias nešioti darbe. Mano vyras ukrainietis, su juo buvo ramu, rusiškai susišnekėdavom. Taip atėjo vieni nauji metai ir man pasiūlė būti kartu. Aš dar abejojau, nes buvau velnio nešta ir pamesta, bijojau būti suvystyta. Po kiek laiko pasidaviau, mes jau 15 metų drauge. Ačiū jam už kantrybę. Jis man pats gražiausias, geras tėvelis savo sūnui, darbštus, visada siekė kažko daugiau. Paskutinius trejus metus dirba kosmetikos fabrikėlyje, tai kremų nuo saulės man netrūksta… Kuo mane sužavėjo Myroslavas? Man labai tinka ir patinka jo ramumas. Aš mėgstu daryti iš burbuliuko didelius burbulus, o jis vis dar su manim, aš su juo jaučiuosi saugiai. Ilgai nedirbau, nes užsikaprizinau, kad neisiu į darbą, kad man sunku, man atsibodo, noriu į Lietuvą. O jis kantriai laukė, kol viskas vėl nusės. Ko mums reikia gyvenime? Kad mus mylėtų – mes tada žydime, mes tada gyvename. Aš manau, kad tą turiu.

– Auginate sūnų Martyną. Papasakok apie jį. Kuo jis save laiko – lietuviu ar ispanu?

– Martynas gimė Ispanijoje. Norėjau, kad būtų lietuvis, bet man tuo metu ambasada sumaišė dokumentus. Turėjau ir pasą, ir gimimo liudijimą. Kai grįžau į Lietuvą aplankyti mamos, Martynui 3 metai buvo. Pasienyje pasakė, kad jis neturi jokių galiojančių dokumentų. Buvo ašarų. Jie sakė, kad negaliu vaiko vežtis atgal į Ispaniją, Bijodama įsisodinau į autobusiuką ir surizikavau. Juokinga šiandien: kalbu su juo ir klausiu, kuo tu save laikai. Jis sako: žmogumi. Mes nesureikšminame šeimoje, kas jis, nes pagal dokumentus ispanas, tėvelis ukrainietis, aš lietuvė. Pas mus toks geras internacionalas. Tarp kitko, anksčiau aiškino, kad nenori į Lietuvą, šiais metais su babyte buvo nuvykęs, jam labai patiko, dabar sako, kad važiuos kasmet. Mane tai džiugina. Martynas pakeliavo po Lietuvą, domėjosi mūsų kultūra, istorija. Kas žino, gal kada grįš į mamos gimtinę…

Dar viena atrakcija - mini Holivudas
Dar viena atrakcija – mini Holivudas

– Galbūt gali keliais žodžiais apibūdinti, kokia yra Ispanija? Kas Tau patinka labiausiai? Galbūt yra dalykų, kurie, švelniai tariant, erzina?

– Ispanija – tai svajonių šalis, aš taip vadinu. Geras klimatas, šilti žmonės, šypsosi, atrodo, kad gyvena be rūpesčių. Daug švenčių, čia gera ilsėtis vasarą, beveik niekada nebūna blogo oro. Man trūksta žalumos – jos tikrai mažai, nes beveik nelyja. Nepatinka tik vienas dalykas: ispanai visur vėluoja ir sako mañana, rytoj, bet tas rytojus gali labai ilgai eiti arba visai neateiti.

– Kuo, Tavo nuomone, ispanai skiriasi nuo lietuvių?

– Pirmiausia, aišku, išvaizda. Daugumos tamsūs plaukai, akys, moterys turi nuostabius vešlius plaukus, kurių mūsų lietuvės tikrai pavydėtų. Skiriasi dar tuo, kad jie nepikti, labai plepūs, gali parduotuvėje stovėti eilėje ir pradės kalbėti vienas, puls bendrauti visi. Mes, lietuviai, labiau pikti, susiraukę, net ispanai tą pastebi. Bet ispanams labai patinka šviesiaplaukės lietuvės.

Savaitgalio išvyka
Savaitgalio išvyka

– Kaip ispanai žiūri į imigrantus?

– Labai normaliai, jokiu būdu ne iš aukšto. Dabar čia labai daug visokių tautybių žmonių, bet ispanai reaguoja ramiai, supranta, kad darbo visiems reikia. Jie yra labai geranoriški ir toliarantiški.

Fiestai pasiruošę!
Fiestai pasiruošę!

– Ką Tau, kaip žmogui, suteikė Ispanija? Ar ji pakeitė Tave, kaip asmenybę?

– Visų pirma, aš jaučiuosi pilnavertė, tuoj paaiškinsiu ,kodėl. Aš nepadariau karjeros, neturiu aukšto posto. Bet imkime tuos pačius šiltnamius. Dirbdama galiu sau leisti viską: maistą, gerus rūbus pirkti ten, kur man patinka. Galiu įsigyti brangius kvepalus, pasitaupyti kelionei. Niekas į tave nežiūri, kaip į žemesnį, nors skini pomidorus, o ne banke sėdi. Aš mieste atrodau ir jaučiuosi kaip visi. Skaitau apie Lietuvą ir ten apie mus, išvažiavusius, sako: jūs ten tualetus kuopiat ir dirbat prastus darbus. Aš galvoju, kur Lietuvoje aš dirbčiau? Bare, parduotuvėje ar pieno kombinate. Kuo skiriasi? Tuo, kad gaučiau kapeikas, iš kurių negalėčiau pragyventi… Man gerai ten, kur galiu gyventi kaip pilnavertis žmogus.

– Ar gali pasakyti, kad Ispanija – Tavo namai? Neaplanko mintis grįžti į Lietuvą?

– Aš iki dabar galvoju, kad mano namai Lietuvoje, bet mes čia turime savo butą (tiesa, kol kas jis dar pusiau banko), vaikas gimęs čia… Nors labai myliu savo šalį, man patinka ją mylėti iš tolo.

Norint prisiminti sniegą, reikia kilti į kalnus
Norint prisiminti sniegą, reikia kilti į kalnus

– Kada paskutinį kartą lankeisi Lietuvoje?

– Paskutinį kartą buvau prieš 12 metų. Gėda, bet tokia tiesa. Tai dirbu, tai laiko nėra, tai žiema ir labai šalta, nežinau, kodėl taip gaunasi. Visai gali būti, kad vieną kartą grįšiu ir sakysiu: noriu likti.

– Ką patartum žmogui, susiruošusiam emigruoti iš Lietuvos?

– Patarčiau emigruoti, kol jauni. Vėliau sunkiau. Pavyzdžiui, mano tėvams tikrai buvo sunkiau prisitaikyti. Ir dar patarčiau emgiruoti ne ten, kur daugiau moka, kur galima daugiau uždirbti, bet į šalį, kuri labiausiai patinka. Aš, pavyzdžiui, negalėčiau gyventi Anglijoje, nors galbūt ten atlyginimai didesni. Negalėčiau gyventi ten, kur visada lyja, apsiniaukę, man reikia šilumos, daug saulės. Myroslavas sako, kad aš tikrai į savo šalį papuoliau.

– Ar žmogaus laimė priklauso nuo vietos, kurioje jis

Lietuviškas egles ir pušis pakeitė palmės
Lietuviškas egles ir pušis pakeitė palmės

gyvena?

– Žmogaus laimė priklauso ne nuo vietos ir tikrai ne nuo šalies. Aš laiminga, nes mano vidus džiaugiasi ir širdis dainuoja. Mylimi žmonės šalia, šeima sveika. Laimė priklauso nuo žmogaus vidinės būsenos. Aš manau, kad reikia džiaugtis tuo, ką turi ir gausi dar daugiau, reikia mylėti gyvenimą tokį, koks jis yra, nes turime jį tik vieną. Buvo ir čia blogų metų, išėjau iš darbo, praradau draugų, buvo niūrus laikas, kažkokia tuštuma buvo užėjusi, mamai sakydavau, kad viską turiu, o kažkas negerai, norisi kaip stručiui kišti galvą į smėlį. Buvo ir nostalgija užėjusi, galvojau į Lietuvą pėsčiomis pareisiu, taip norėjau vienu metu… Bet pati susitvarkiau, vyras padėjo, labai palaikė. Svarbu yra ne vieta, o tai, kaip jautiesi.

Vakaras mieste
Vakaras mieste

– Kada paskutinį kartą valgei cepelinus?

– Cepelinus valgau gan dažnai. Aš tik pasakau: mamyte, atėjo cepelinų laikas. Mama mane visada lepina, aš labai jai dėkinga. Apskritai už visą gyvenimą dėkinga jai. Ir dar dėkinga gyvenime tiems, kuriuos aš turiu šalia. O visiems linkiu didelės sėkmės visur ir visada.

Rasa Jakiūnaitė

Žurnalo VILKMERGE.LT medžiaga

Atsakyti

Prašome įrašyti komentarą
Įrašykite savo vardą