Home Gyvenimas Žmonės GMP MEDIKĖS IŠPAŽINTIS: pas sergantį pacientą išvykdavome kaip į karą

GMP MEDIKĖS IŠPAŽINTIS: pas sergantį pacientą išvykdavome kaip į karą

496
0

Pasaulį ištikusi pandemijos metu krizė labiausiai smogė sveikatos sektoriui. Medikai iš arti susidūrė su virusinės infekcijos košmarais: trūko poveikio priemonių, virusas mažai ištyrinėtas, darbo krūvis milžiniškas, pandemijos pradžioje  gydymo įstaigos stokojo apsaugos priemonių, liga  neaplenkė ir medikų, neišvengta ir kolegų netekties.

Juodžiausiame pandemijos  siautėjimo epicentre atsidūrę greitosios medicinos pagalbos medikai, kaip niekas kitas žino, ką reiškia susidurti su esama situacija. Ukmergės greitosios pagalbos medikė Jolanta Keburienė teigia, kad nesitikėjo, jog ir nedideliame miestelyje bus tiek problemų nuovargio ir, kad būtent Ukmergės ligoninė taps židiniu, o iš čia bus pranešta apie pirmą paciento  netektį nuo Covid’o. Apie  mediko darbo tikrovę šiuo pandeminiu metu  kalbamės su Jolanta Keburiene, kuri atvirai papasakos  apie nepagražinta  GMP darbuotojo kasdienybę.

Kaip pasikeitė Jūsų, kaip greitosios pagalbos medikės kasdienybė, kai sužinojote, kad prasidėjo Lietuvoje pandemija?

Tik patvirtinus pirmuosius  Covid susirgimus tikėjau, kad į mūsų rajoną, kuriame dirbu,  ši epidemija atslinks gerokai vėliau, nes pats rajonas ramus, praktiškai nėra  turizmo (ypač žiemą) ar pramogų, kurios sutrauktų didelį judėjimą.

Didžioji dalis gyventojų yra vyresnio amžiaus, todėl mažesnė tikimybė, kad virusas bus atvežtas iš kitų šalių. Bet labai greitai mano nuomonė buvo pakeista, nes mūsų rajonui epidemija smogė visu galingumu.

Viskas pasikeitė itin staigiai ir kito valandų bėgyje: sustabdytas planinių pacientų priėmimas į ligoninę. Po kelių valandų  visai  uždaryta regioninė ligoninė, pacientai išleisti į namus, nepatikrinus ar  jie nėra infekuoti Covid virusu, todėl labai greitai juos teko vėl suvežti į Santaros klinikų infekcinį skyrių.

Nėra aiškios informacijos kaip elgtis ir kur transportuoti pacientus, kuriems suteikus pirmąją pagalbą, reikalingas tolimesnis gydymas. Dėl kiekvieno tokio paciento skambinomės į aplinkines ir tolimesnes gydymo įstaigas ir derinome kur juos transportuoti.

Trūko ir žinių, ir apsaugos priemonių, ir racionalaus vadovavimo, ir laiko susivokti… Pasimetimas ir chaosas visoje sistemoje. Nedirba poliklinikos, užsidarė duris ligoninės, o greitojoje medicinos pagalboje negali delsti nė minutės, negali pacientui pasakyti, kad tu nežinai kur jį vežti ar kas teiks tolimesnę pagalbą, nes žmogus į tą atvykusį mediką sudeda visas savo viltis.

Visi surėmėme pečiais ir  tiesiog sąžiningai bei nuoširdžiai dirbome. Visi iki vieno:  skyriaus valytoja patalpas valydavo chloro tirpalu keletą kartų per dieną (sąžiningai pasakysiu, kad niekada tas chloro kvapas manęs taip nedžiugino, kaip tomis savaitėmis), į iškvietimą pas Covid virusu sergantį pacientą išvykdavome kaip į karą ( kolegos kruopščiai apžiūrėdavo ar teisingai rengiamės apsaugos priemones, išlydėdavo su nerimo žiburiukais akyse), vyresnioji slaugytoja su kiekvienu darbuotoju iš naujo derino grafikus, nes reikėjo daugiau budinčių ekipažų.

Esant priemonių nepritekliui įsijungė ir kūrybiškumas: vietoj antbačių panaudodavome vienkartinius šiukšlių maišus. Psichologiškai neleido palūžti visuomenės palaikymas: karštas maistas, gėlės, vaisiai, dezinfekcijos bei apsaugos priemonės vis pasiekdavo mūsų skyrių.

Kadangi esu ne tik skyriaus darbuotoja, bet ir Lietuvos greitosios medicinos pagalbos darbuotojų profsąjungos „Solidarumas“ pirmininkė, į mano telefoną ar mesendžerį kasdien suplaukdavo pačios įvairiausios žinios: siūloma pagalba, priemonės, nusiskundimai, pagalbos prašymai …Teko būti glaudžiu tarpininku tarp GMP darbuotojų ir SAM. Galiu pasidžiaugti, kad viskas vyko sklandžiai. Signalas man iš darbuotojų – mano informavimas SAM – pokyčiai GMP darbuotojams.

Su kokiais sunkumais teko ir vis dar tenka susidurti?

Sunkumų nemažai.  Su dalimi jų susitaikai ir tiesiog nepastebi. Prastas ir deklaratyvus  darbo organizavimas, „popierinis“ kvalifikacijos kėlimas, narių stoka komandoje, reikalavimai, viršijantys galimybes, sukelti nepamatuoti lūkesčiai visuomenei ir t.t.  Nepasitikėjimas mokslu,  medikais ir didelė nepagarba jų darbui yra tas sunkumas, kurį galima įveikti tik emigravus iš šalies ar pakeitus darbo sritį.

Kaip atrodo Jūsų diena, kai tenka keliauti pas Covid ligonius ir kokią realybę atrandate?

Pas Covid infekuotus pacientus vykstame kaip ir pas visus GMP pacientus, nes kol nepadarytas testas dėl Covid į kiekvieną turime žiūrėti kaip į infekuotą. Būklių randame pačių įvairiausių:  emociškai sujaudinti ir perdėtai reaguojantys dėl savo būklės ir atvirkščiai – nevertinantys padėties rimtumo ir uždelsę ligą, sunkios būklės.

Vis garsiau kalbama apie medikų pervargimą, didelius ligonių krūvius, nerimą. Ar šiandien medikas, o ypatingai greitosios pagalbos medikas sulaukia  pagalbos iš valstybės?

Reali pagalba, kurios dabar sulaukėme, tai yra priedai prie atlyginimo už darbą su Covid infekuotais pacientais ir pernai skirta 200 eurų dovana poilsiui. Deja, visų kitų problemų sprendimas vis dar lieka kalbų lygmenyje. Ir šviesos tunelio gale – nematyti.

Ar dažnai nutinka, kad greitosios pagalbos medikas tiesiog perdega arba nebeatlaiko emocinio krūvio?

Į  greitosios pagalbos gretas ateinantis  medikas jau turi turėti asmeninių savybių, kad iš viso galėtų dirbti šį darbą. Šios specializacijos mokymosi metu yra atliekama ilgoka praktika GMP skyriuje, todėl jau tuo metu dauguma ir atsisijoja: net nebaigia specializacijos arba tiesiog neateina dirbti į GMP. Atėjusieji paprastai „užsikabina“ už to kasdienio adrenalino dozių ir didelės darbuotojų  kaitos tikrai nėra ( nebent tarp miestų).

Kokia šiandien reali pagalba reikalinga medikams?

 Adekvatus finansavimas, reglamentuotas darbo krūvis, protingas bendradarbiavimas su žiniasklaida.  Nes ne visada apie mus kalbama gerai, o palaikymas mums yra reikalingas.

Dažnai medikas yra kaltas dėl visko, kaip jums sekasi išgyventi tą emocinį šoką?

Nuo mano darbo pradžios požiūris į mediką pasikeitė radikaliai, tai tikrai labai liūdina. Supratus, kad galiu tiesiog perdegti dalinai pakeičiau savo darbo sritį ir dirbu mokytoja bei lektore. Dėstau pirmąją medicinos pagalbą.

Į piktas replikas nekreipiu dėmesio, nes išsiugdžiau pozityvų mąstymą: turiu šeimą, draugus, augintinius. Nuolatinis judesys,  bendravimas bei aktyvi visuomeninė  veikla yra puikūs vaistai nuo bet kokio streso.

Kalbino Mindaugas Jonušas

Previous articleVitaminai ir žolelės: kokius papildus pasirinkti?
Next articleŠiltinimas poliuretano putomis: ekspertų patarimai kiekvienam

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here