Pradžia Gyvenimas Žmonės Apie generalinį prokurorą E.Pašilį: „Jis yra žmogiškas…“

Apie generalinį prokurorą E.Pašilį: „Jis yra žmogiškas…“

2047
0
pasilis2 copy

pasilis2 copy

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras Evaldas Pašilis šį interviu sutiko duoti savo darbo kabinete, tame kubo formos statinyje įžambiais langais Vilniuje, Rinktinės gatvėje, kuriame ir įsikūrusi LR Generalinė prokuratūra. Į pastatą galima patekti tik su leidimais, todėl jame nuolat budi apsaugos firmos darbuotojai. Priėjus prie apsaugos posto, apsaugininkas paklausė, ar esu susitarusi ir pas ką atvykau.

„Pas generalinį prokurorą“, – atsakiau. „Taip, jūsų laukia, tuojau pranešiu“. Padėjęs telefono ragelį, lyg tarp kitko tarstelėjo: „Įdomus tas mūsų naujasis generalinis… Ne toks, kaip kiti“. „Kodėl taip sakote?“  – smalsauju. „Visada su manimi, eiliniu „apsauginiu“, pasisveikina ir atsisveikina, paklausia, kaip laikausi. Žmogiškas toks. Būtų gerai, kad toks ir liktų“, – paprastai paaiškina žmogus.
Generalinis prokuroras priėmė mane erdviame darbo kabinete, priešais kurį – laukiamasis. Kitos durys iš laukiamojo – pasitarimų kabinetas, kuriame yra posėdžiaujama. A. Pašilio rankos paspaudimas – tvirtas ir užtikrintas, žvilgsnis atviras, bet skvarbus. Paaiškina, kad mums, spaudai miesto, kuriam jaučia šiltus jausmus, laiko surado tik labai atidžiai peržiūrėjęs dienotvarkę. Priduria, kad dabar, kai yra pati metų pradžia, kai yra naujos pareigos, darbo diena tęsiasi ne nuo 8 ryto iki 17 vakaro: susitikimai, pasitarimai užtrunka, kartais įvyksta ir neplanuotų.
Pokalbyje su generaliniu prokuroru dalyvauja Komunikacijos skyriaus vedėja dr. Elena Martinonienė. Tačiau puiki ryšių su visuomene specialistė nė karto E. Pašilio nei pataiso, nei papildo. Pašnekovas kalba neskubėdamas, tiksliai ir apgalvotai rinkdamas žodžius: profesinis tikro teisininko bruožas.

Pirmoji kaip generalinio prokuroro spaudos konferencija

– Paskutinėmis 2015 metų dienomis, konkrečiai – gruodžio 29 dieną, buvote paskirtas LR Generaliniu prokuroru. Ar tai buvo Jums gera dovana didžiųjų metinių švenčių proga?

– Dovana? Taip nenorėčiau sakyti. Tai yra didelio masto atsakomybė ir įsipareigojimas šalies teisinei sistemai bei piliečiams. Naujosios pareigos – tai didelis iššūkis, tai darbas, kurį noriu, ketinu ir stengiuosi dirbti kaip galima geriau. Gal daugelis aplinkui ir gali pamanyti, kad tai dovana, juolab, kad tai įvyko tarpšventiniu laikotarpiu, bet aš vertinu kitaip. Nes ir Prezidentė paminėjo, kad tai nėra „dovanėlė“, o visų pirma didelis pasitikėjimas: ir pačios šalies vadovės, ir LR Seimo, ir kitų institucijų. Šis man išreikštas pasitikėjimas įpareigoja jo neprarasti.

– Lietuvoje generalinio prokuroro pareigos yra vienas iš aukščiausių teisininko karjeros pasiekimų. Ar Jūs įsivaizdavote, kad, pasirinkęs teisininko kelią, Jūs kada nors vadovausite visai LR prokuratūrai?

– Atsakysiu ta visiems girdėta fraze: tas ne kareivis, kuris nenori tapti generolu. Karjeros siekiau nuosekliai, niekada nebuvo apsisprendimo stovėti vienoje vietoje. Esu kandidatavęs į apygardos, apeliacinio teismo teisėjus. Pasitikėjimas, geras išreitingavimas nuteikė teigiamai, įpareigojančiai, optimistiškai.  Kalbant konkrečiai, nebuvo jokios vizijos, kad vieną dieną man būtinai reikia užimti tas ar kitas pareigas. Valstybei dirbu jau daugiau nei 20 metų.

Pirmosios dienos naujoje darbo vietoje - generalinio prokuroro kabinetas

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis sužinojote, kad LR Prezidentė svarsto Jūsų kandidatūrą į generalinio prokuroro postą?

– Tai buvo praėjusių metų gruodžio 4 dieną, atrankos į apeliacinio teismo teisėjus metu. Tada man ir buvo pasiūlyta būtent ši, generalinio prokuroro, pozicija.

– Tai buvo jums netikėtumas? Jūs nežinojote, kad jūsų kandidatūra yra svarstoma?

– Negalėčiau sakyti, kad nežinojau, ir kad tai buvo didelis netikėtumas. Dar vasarą, kai Seimo svarstymui buvo teikiamas pirmasis kandidatas į generalinius prokurorus, aš buvau įtrauktas tarp šešių galimų kandidatų. Tada buvo pasirinktas kitas asmuo, bet aš jau jaučiausi įvertintas, kad mano kandidatūra taip pat buvo numatyta, kaip galima. Berods, buvo birželio mėnuo.  Taigi netikėtumo nebuvo.

Naujasis generalinis prokuroras taria priesaikos žodžius

– Ar, iki teikiant Jūsų kandidatūrą Seimo svarstymui, buvote asmeniškai susitikęs su Prezidente?

– Taip, kaip jau minėjau, gruodžio 4-tąją. Būtent tada Prezidentūroje, kalbant su Prezidente asmeniškai, ir buvo pateiktas pasiūlymas kandidatuoti į generalinius prokurorus.

– Kaip manote, kokios asmeninės ir profesinės savybės nulėmė tą faktą, kad buvote pasirinktas Prezidentės, ir, Seimui pritarus, esate paskirtas į šias pareigas?
– Konkrečias savybes įvertino tie, kas mane paskyrė. Bet mano asmeniška, subjektyvia nuomone, tai yra kvalifikacija, žinios ir patirtis, kitos dalykinės savybės.

Šalia Prezidentės - E. Pašilio šeima

– Mes, lietuviai, esame labai kuklūs.  Bet ar galima išskirti asmenines savybes?

– Tai būtų tik mano nuomone. Juk už jas, tiek profesines, tiek galbūt ir asmenines, rinkosi kiti: Prezidentė ir Seimas. Ir sunku numatyti, o spėlioti nenoriu, ką jie konkrečiai įžvelgė. Žinoma, darbo rezultatai apylinkės teisme buvo gana stabilūs, per 15 metų tik keletas nuosprendžių  buvo panaikinta. Tai yra palyginus labai nedaug. Tiesiog – nuoseklus darbas. Manau, tai yra pagrindinė savybė, kurią galima įvardyti ir kaip asmeninę: esu nuoseklus, kryptingas, nesiblaškantis žmogus, savo darbą besistengiantis dirbti profesionaliai ir atsakingai.

– Vienas pagrindinių argumentų „prieš“ Jūsų paskyrimą buvo tai, kad Jūs nedirbote eiliniu prokuroru. Ar jaučiatės turintis pakankamai reikiamos kompentencijos  vadovauti visai LR prokuratūros sistemai?

– Visų pirma tokia buvo prezidentės vizija: šiame poste matyti žmogų „iš šalies“, galintį kritiškai ir objektyviai įvertinti situaciją bei ją keisti ten, kur ji tinkamai nefunkcionuoja. Kitas dalykas: aš tikrai nemanau, kad buvau kažkoks atsitiktinis žmogus, ir apsisprendimą nulėmė tik tai, kad aš teisėjas. Mano darbas buvo betarpiškai susijęs su prokurorų darbu: ypač per pastaruosius 7-erius metus, kai nagrinėjau tik baudžiamąsias bylas. Aš kas dieną matydavau prokuroro darbą ir viską, kas su tuo tiesiogiai susiję: prokurorų parengtus procesinius dokumentus, kalbas teisme, valstybinį kaltinimą. Tas darbas man buvo matomas ir žinomas. Negalėčiau pasakyti, kad, jei būčiau dirbęs prokuroru, būčiau buvęs geresnis kandidatas.  

E. Pašilį sveikina Darius Raulušaitis generalinio prokuroro pavaduotojas ėjęs generalinio prokuroro pareigas

– Gal galėtumėte plačiajai visuomenei paaiškinti, kokios yra generalinio prokuroro pagrindinės funkcijos, pareigos ir atsakomybės, nes iš tiesų nemažai daliai žmonių pareigos „generalinis prokuroras“  yra tik skambus pavadinimas.

– Reikėtų pradėti tuo, kad prokuratūra padeda užtikrinti teisėtumą, teismui vykdyti teisingumą. Pati prokuratūros vadovo funkcija yra vadovavimas visai sistemai. Generalinę prokuratūrą sudaro du pagrindiniai departamentai: Baudžiamojo persekojimo ir Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo. Yra penkios didelės apygardos, 10 apylinkių,  prokuratūros dar susmulkintos į atskirus vienetus. Generalinio prokuroro funkcija yra būtent tinkamas darbo organizavimas, planavimas, koordinavimas. Nenorėčiau išsiplėsti iki pareigybinės instrukcijos ir konkrečių funkcijų: nemanau, kad žmonėms tai būtų aiškiau, bet tai yra didelė atsakomybė. Darbą organizuoti taip, kad tinkamai būtų vykdomos visos funkcijos. Kad ir pats prokuroras jaustųsi saugus, kad žinotų, jog yra skaidrios ir skatinimo, ir atrankos procedūros. Kad ir žmogaus teisės būtų gerbiamos, ir kad nebūtų pernelyg daug dangstomasi nepriklausomumu, kad nuo visuomenės nebūtų slepiama paaiškinimai, susiję su rezonansinėmis bylomis. Visų tų principų sklandus ir efektyvus laikymąsis ir būtų vadovo pagrindinė pareiga bei funkcija.

–Tenka pripažinti, kad iki balsavimo Seime nei Jūsų vardas, nei veidas nebuvo labai plačiai žinomi. Kaip jautėtės žmogiškąja prasme, Seime rengiantis balsavimui dėl Jūsų kandidatūros? Ar nebuvo Jums tiesiog nejauku, kad turėjote save prezentuoti, pateikti seimo frakcijose ir komitetuose, sudaryti tą pirmą įspūdį, kuris iš tikrųjų svarbus tolesniam darbui ir bendradarbiavimui?  

– Jau vien pasiryžimas ir apsisprendimas kandidatuoti į šias pareigas įpareigoja tai daryti užtikrintai. Vadinasi, reikia ir elgtis užtikrintai. Tad nepasakyčiau, kad jaučiausi nejaukiai. Buvau pasiruošęs tam, kad turėsiu kalbėti, pateikiau savo viziją ir kiek įmanoma objektyviau ir plačiau atsakiau į užduotus klausimus. Tai, kad žmogus nėra žinomas, ar kad jis yra iš periferijos, tikrai nėra pagrindiniai dalykai, renkantis kandidatą. Galbūt žmogus taps žinomas.

– Trumpam grįžkime  į 2013 metus, kurie jums buvo labai sunkūs sveikatos požiūriu. (Tada tuometinis Ukmergės apylinkės teismo teisėjas turėjo labai rimtų sveikatos problemų, kurios gali būti susijusios su darbu gyvsidabriu apnuodytame Ukmergės teisme pastate. E. Pašilis buvo gydomas Vilniuje, Santariškių klinikų Reanimacijos skyriuje, ir tik situacija buvo kritinė: vienas iš keturių tokių ligonių paprastai miršta. Teisėjui kairės kojos kraujagyslėje buvo aptiktas stambus krešulys, kurio atskilusi dalis – trombas jau buvo beveik pasiekęs gyvybiškai svarbius kvėpavimo organus. – red. past.) Praėjo treji metai. Kokia yra Jūsų savijauta dabar?

– Šiuo metu viskas gerai. Jaučiuosi normaliai, jokių nusiskundimų neturiu. Kaip bus ateityje, sunku sakyti, šito niekas nežino. Buvo labai rimtų pergyvenimų, ir man, ir šeimai, ir kolegoms. Esu teisininkas, ne medikas, ir negaliu pasakyti, ar tuometinė mano sveikatos būklė yra susijusi su teismo pastate rastu gyvsidabriu. Tai būtų tik spėliojimas.

– Ar esate pasirašęs ieškinį valstybei, kurį pateikė ukmergės teisininkai?

– Ne, nepasirašiau. Mano požiūriu, negalėčiau dirbti valstybei, kai mano kabinete ant sienos kabo Vytis ir Prezidentės nuotrauka,  ir tuo pačiu kovoti su valstybe. Tai yra skirtingos barikadų pusės.

– Paaiškinkite, kaip suprantate dviejų žodžių junginį „kišeninis prokuroras“.
– Aš manau, kad omenyje turima politinė priklausomybė. Bet aš ne kartą, ir Seime, ir žiniasklaidai sakiau, kad tikiuosi nebūti tokiu.

– Kaip į Jūsų paskyrimą vadovauti generalinei prokuratūrai reagavo šeima: žmona, dukros? Ar nebuvo kokių nuogąstavimų?  
– Šiek tiek daugiau nuogąstavimų buvo dėl sveikatos. Bet žinau, kad šeima palaiko mane visose situcijose, remia visais klausimuose. Didesnių diskusijų šeimoje šia tema  nevyko.  

– Kaip pasirinkote teisininko kelią?

– Prisipažinsiu, kad nuo vaikystės, nuo jaunų dienų apie teisę nedaug buvau girdėjęs. Nesu kilęs iš teisininkų dinastijos, tėvai, seneliai yra kitų sričių atstovai. Nemanau, kad jau gimstama teisininku. Viskas buvo krytinga: gerais pažymiais baigiau vidurinę mokyklą ir tiesiog pasirinkau sutijas Policijos akademijoje.  O vėliau susidomėjau teise.

– Jūs esate kilęs iš Ukmergės?
– Ne, mano šaknys Žemaitijoje. Esu iš Telšių rajono, Tryškių miestelio. Mano žmona ukmergiškė. Jos specialybė – siuvimo technologė. Ji yra dizainerė, modeliuotoja. Labai domisi liaudies menu, dirba su linu, užsiima rankdarbiais.

– Koks yra Jūsų laisvalaikis? Kaip ilsitės po darbų? Galbūt patinka gaminti maistą?

– Aš tikrai nesu kulinaras. Laisvalaikiu groju akordeonu. Šis instrumentas su manimi – nuo pat vaikystės. Metus laiko muzikinio rašto mokiausi muzikos mokykloje. Patinka argentiniečių kompozitoriaus Astor Piazzolla kūryba, Frankas Sinatra. Groju kad ir pats sau, stengiuosi praktikuotis kiekvieną dieną. Dabar dėl laiko stokos tai atsitinka kiek rečiau, bet savaitgaliais tikrai paimu į rankas akordeoną. Žinoma, pagroju ir draugams. Dukra dabar lanko muzikos mokyklą, tad turime ir pianiną. Vis prisėdu, noriu išmokti skambinti kuo geriau. Muzika yra tikrai labai platus mano pomėgis: nuo 2010 metų dainuoju mišriame chore „Vyturys“. Taip pat patinka plaukimas, kelionės, gamta. Dar vienas mano laisvalaikio užsiėmimas – bitininkystė. Turiu avilių.

– Ar galėtumėte išskirti asmenybę, kuri būtų Jums autoritetas?

– Mane žavi daug asmenybių iš pačių įvairiausių sričių: teisės, politikos, muzikos. Iš jų galima daug ko pasimokyti, bet niekada nesiekiu ką nors kopijuoti. Taip galima prarasti savo identitetą.

– Gyvenate Ukmergėje, dirbate Vilniuje. Ar ketinate kraustytis į sostinę?

– Kol kas gyvenu tarp dviejų miestų. Kaip bus toliau, gyvenimas parodys.

Laisvalaikiu E. Pašilis ima į rankas akordeoną

Patinkanti knyga, kodėl: „Neturiu vienos, tačiau neseniai perskaičiau Fiodoro Dostojevskio „Idiotas“ ir  „Nusikaltimas ir bausmė“, Gustave Le Bon „Minios psichologija“ bei Gregory David Roberts „Šantaranas“. Šie kūriniai padarė didelį įspūdį“.
Patinkantis filmas, kodėl: „Kino klasika nepalieka abejingų. Paminėsiu tokius filmus kaip „Brilijantinė ranka“, „Šerloko Holmso nuotykiai“.
Patinkanti muzika, kodėl: „Šiuo metu laisvalaikiu gyvenu argentiniečių kompozitoriaus Astor Piazzolla kūriniu „Oblivion“. Patinka ir džiazas, klasika.“.
Patinkantis sportas, kodėl: „Tailandietiškas boksas, nes pats bandžiau juo užsiimti“.   
Patinkantis automobilis, kodėl: „Važiuojantis“.
Patinkanti užsienio šalis, kodėl: „Graikija, nes visuomet norisi sugrįžti“.
Patinkantis posakis, kodėl: „Gyvenk taip, lyg ši diena būtų paskutinė, nes turime tik vieną šansą gyvenime susitikti su mylimais žmonėmis, atlikti svarbius darbus, o tam turime tiek nedaug laiko“.

Žurnalo VILKMERGE.LT medžiaga

Jūratės Gurauskės ir LR Prezidento kanceliarijos nuotraukos

Ankstesnis straipsnisRenovacijos ir šilumos kainų klausimas vis dar aktualus
Kitas straipsnisMokytojų streikas tęsiamas… Kas iš tiesų turi streikuoti?

Rašyk atsakymą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia