Pradžia Gyvenimas Laisvalaikis Knyga, prabilusi autoriaus balsu

Knyga, prabilusi autoriaus balsu

590
0

Egidijus Vareikis copy

„Nežinia, ar pabos kada / svaigt nuo vyno / žodžio / žvilgsnio / muzikos takto / ar kada pabos bučiuot lietuje / žliaugiant šaltai srovei / už kaklo / nežinia ar išmoksim kada / rimtai pakalbėt apie buitį / apie orą / dainas / mašinas / tuščias kišenes / apie tai, kas buvo klaida / ir kaip noris tiktai / šalia atsigulti žinau / kad atleisti gali / mano nežinią / žodžius grubius / visą mūsų praeitį pilką / kai tavo blakstiena baili / taip grakščiai viliojančiai virpa“, – rašo Egidijus Vareikis leidyklos „Vitae Litera“ išleistoje eilėraščių knygoje „Atminties draiskalai“, kurios pristatymas surengtas Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje.

Profesionalus politikas, diplomatas, politologas, chemikas, biologijos mokslų daktaras, šešiolikos biochemijos mokslinių išradimų autorius, ginklų kontrolės ir tarptautinio saugumo ekspertas, publicistas, rašytojas, keliautojas, buvęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Kauno tarybos narys… O štai poezija, prisipažįsta autorius, jam tėra nuotykis, todėl jis ir nelaiko savęs poetu, teigdamas, jog „viskas, ką pragyvename, yra juodraštis, o kai rašom švaraštį, pataisom, pakoreguojam“.

Tačiau vakaro metu E. Vareikis prisipažino, jog eilėraščius rašo jau daug metų, poezijai, apskritai literatūrai jis neabejingas nuo mokyklos suolo. Juk užaugo Šančiuose, mokėsi Kauno 7-oje vidurinėje mokykloje, kuri be jo, pasakojo su šypsena, išugdė Lietuvai du vyskupus ir du ministrus. Jau surimtėjęs pridūrė, jog ypač didelę įtaką jam padarė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aleksandra Šalčiūtė, kuri, pasak buvusio mokinuko, šiek tiek išvedė jį iš kelio:  mokė „rašyti mandrai“, atnešdavo paskaityti jam Rusijoje leidžiamą žurnalą „Inostrannaja literatura“ („Užsienio literatūra“) – vieną iš nedaugelio šaltinių, kuriuose buvo galima skaityti Vakarų autorių kūrybą. Kol pasaulis buvo atitvertas „geležine uždanga“, tai buvo itin svarbu.  Egidijus mokėsi gal 10 ar 11 klasėje, kai „Moksleivio“ žurnalas išspausdino pirmąjį jo apsakymą. Kūrybiniai gebėjimai, potraukis į literatūrą jam netrukdydavo tapti ir jaunųjų matematikų ar chemikų olimpiadų nugalėtoju, sportuoti, dainuoti „Varpelio“ berniukų chore ir baigti mokyklą aukso medaliu.

Nuo futbolo – iki meilės

E. Vareikis yra parašęs šešias knygas. Tai emociniai – politiniai svarstymai „Dinozaurėjanti  Europa“, vadovėlis „Tarptautinis ir nacionalinis saugumas“, knygos „Globalusis futbolas“ (ją parašyti paskatino troškimas taikyti gyvenime futbolo taisykles), „Svajonių bendruomenė: juodraštis“, žmonai Rozvitai skirtas eilių rinkinys „Mano meilės laiškai“ ir naujoji poezijos knyga „Atminties draiskalai“. Šiame leidinyje – autoriaus lyrinių prisiminimų nuotrupos, vienatvės, meilės, aistros, atgailos, užuojautos motyvai. Eilės liejasi be taškų ir kablelių, be didžiųjų raidžių – pasak autoriaus, tikri jo minčių draiskalai, todėl ir pavadinimas toks. Vienintelė bėda, juokėsi Egidijus, yra ta, kad jis, mokantis dešimt kalbų, nesugeba išversti žodžio „draiskalai“ nei į anglų, nei į prancūzų, nei, tarkim, į serbų kalbą, nes tokio žodžio ten apskritai nėra…

Knygos iliustracijoms panaudotos Valstybinio patologijos centro nuotraukos su mikroskopiniais žmogaus organų ląstelių vaizdais. O išmaniuoju telefonu nuskaičius po eilėraščiu užrašytą barkodą, galima išgirsti autoriaus balsu gyvai skaitomas eiles, jo pasvarstymus apie meilę, jausmus, savo kūrybą.

Bendorėliuose laukia ruoniukai

Ukmergės kraštas Egidijui Vareikiui nėra svetimas. Vidiškių seniūnijoje, Bimūnų kaime, gimęs jo tėvas Jonas Vareikis – inžinierius, technologas, konstruktorius. Kartu su kraštiečiu Alfonsu Svarinsku jie studijavo Kauno kunigų seminarijoje, dalyvavo rezistencinėje veikloje, abu drauge buvo suimti, nuteisti ir 1947 metais ištremti į Krasnojarsko kraštą. Grįžęs iš tremties, J. Vareikis baigė tuometinį Kauno politechnikos institutą, dirbo inžinieriumi.

Mirusio tėvo kapą Egidijus lanko Kaune, kur pats yra gimęs ir gyvenęs su šeima, o šiandieną po visų darbų jis grįžta į namus Bendorėlių kaime, esančiame keliolika kilometrų nuo Vilniaus. Čia tyla ir ramybė, rūpestingai prižiūrima sodybos aplinka, nepabostančios gamtos spalvos. Čia įkurdinta ir garsioji šeimos kolekcija – didelė ir draugiška ruoniukų šeimyna. Prieš du gerus dešimtmečius, stažuodamasis Šveicarijoje, Universitetiniame aukštųjų tarptautinių studijų institute, kur įgijo ginklų kontrolės ir tarptautinio saugumo eksperto kvalifikaciją, E. Vareikis atsiuntė į namus atviruką su ruoniukais. Jis ir tapo kolekcijos pradžia, kurią greitai prisijaukino visa šeima, kurią mielai pildo ir bičiuliai, parveždami ruoniukų iš tolimos šalies, dovanodami juos įvairiomis progomis. Taip ir keliauja ruoniai į Bendorėlius iš viso pasaulio. „Mano žvilgsnis į pasaulį panašus kaip ruonių: esu romantiškai santūrus. Gėrio yra daugiau nei blogio. Problemų kyla todėl, kad nenorime mylėti, nenorime aukotis“, – sakė Egidijus Vareikis, pasakodamas apie savo pomėgius, gyvenimo būdą, požiūrį į jį supančią aplinką, santykius su žmonėmis.

Svečio mintims pritarė susitikime dalyvavęs Pašilės šv. Barboros parapijos klebonas kunigas Rimantas Laniauskas, kuris vakaro metu ir pats garsiai paskaitė susirinkusiems ukmergiškiams jam patikusias pristatomos knygos eiles.

Rasa Griškevičienė

Vl. Šlaito Viešosios bibliotekos informacija

Stasio Pulkauninko nuotraukos

Atsakyti

Prašome įrašyti komentarą
Įrašykite savo vardą