Pradžia Gyvenimas Kita nuomonė Nenatūralios Lietuvos provincijos monopolijos. Kaip sugriauti vietinių „carų“ diktatą?

Nenatūralios Lietuvos provincijos monopolijos. Kaip sugriauti vietinių „carų“ diktatą?

352
0
monopolijos
freeimages.com

Antimonopoliniai įstatymai egzistuoja ir galioja daugelyje pasaulio šalių. Bet tuo pačiu įstatymų leidėjai nemato didžiausio monopolio – biudžetinių įstaigų monopolio.

„Rytojaus“ požiūriu monopolija yra aklavietė, vystymosi stabdis. Tiesą sakant, monopolija naudinga tik tiems, kurie gyvena „šiandien“ ir patys „valdo“ monopolį. Valstybė, steigdama švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros ar informacijos monopolį, palaipsniui, kaip ir bet kuris monopolis, patenka į sąstingį. Pavyzdžiui,  valstybė turi švietimo monopolį. Tikra konkurencija  valstybės monopoliui nelaikysime kelių privačių mokyklų ar darželių, ar ne?

O kaip Jums patinka mokymosi kokybė? Patenkinti? Arba imkime sveikatos priežiūros monopolį. Ar esate patenkintas valstybinių klinikų ir ligoninių darbu? Taip pat yra kultūros monopolis. Čia yra visiška problema. Ypač provincijose.

Taigi yra monopolija. Ir taip pat yra rezultatas. Ir tai yra susijęs modelis. Monopolijoms nerūpi rezultatai. Vistiek ir „pirks“, ir „valgys“ ir „tylės“. Ir net žavėsis. Alternatyvos juk nėra. Nėra su kuo lyginti.  Didmiesčiuose tai dar nėra taip pastebima, bet mažuose Lietuvos miesteliuose, kur yra viena biblioteka, vienas kultūros centras, viena meno galerija ir viskas po vienos savivaldos sparnu, klesti monopolija, nepotizmas, vidutinybė.

Ir yra tik vienas efektyvaus ir intensyvaus vystymosi būdas – konkurencija. O jei konkurencijos nėra arba ji dėl kokių nors priežasčių silpna, tuomet reikia sukurti mechanizmus, kurie ją sustiprintų arba pašalinti kliūtis konkurentų kūrimuisi. Kaip tai padaryti, jau seniai žinoma. Lygiai taip pat, kaip nutinka versle, valstybė skirsto verslus į dešinę ir kairę, kurie pradeda užimti nemažą rinkos dalį. Bet „nemato rąsto savo akyje“. O tai, kad mieste viena biblioteka, vienas laikraštis yra visiškas informacijos monopolis. Vienas kultūros centras ir viena parodų salė – tai kultūros monopolis – valdžia to nepastebi.

Ir būtų gerai, jei ta pati biblioteka ar kultūros centras, ar galerija, šildoma savivaldybės patalpose, būtų valdoma kaip merija, kurioje atstovaujamos skirtingos nuomonės ir partijos. Bet net to nėra. Sėdėdami šiltoje kultūros pirmininko, bibliotekos direktoriaus, galerijos kuratorės, miesto laikraščio vyriausiojo redaktoriaus ar kultūros centro direktoriaus kėdėje, žmonės dešimtmečius lieka pelningose ir šiltose pareigose, pamažu virsdami į vietinius kunigaikščius, įsigydami palydą ir neleisdami nieko ant slenksčio be nusilenkimo ar protekcijos. Ir atrodo, kas čia tokio. Tik pagalvokite, muzikinei grupei buvo uždrausta pasirodyti, kitiems nebuvo leista vaidinti spektaklio ar rengti parodą. Ar tai rimta problema?

Rimta. Tai Lietuvos ateities problema. Problema ta, kokios pasaulėžiūros užaugs dabartiniai provincijų moksleiviai. Su siaura baudžiauninko iš vietinio kunigaikščio palydos vizija arba su plačiu kosmopolitišku, intelektualiu pasaulio požiūriu. Juk pagaliau būtent kultūra formuoja humanitarinę pasaulėžiūrą: knygos, parodos, koncertai, spektakliai, teatrai, filmai, skulptūros, miestų architektūra. Monopolijos problema kultūroje gal ir nėra tokia matoma kaip švietime ar sveikatos apsaugos srityje, tačiau ji yra daug pavojingesnė ir griaunanti Lietuvos žmonių ateities sąmonę. O mes, skirtingai nei Vakarų šalių gyventojai, puikiai žinome, prie ko priveda kultūros siaurumas ir vienakryptiškumas.

Vienintelė SSRS meno kryptis, kurią buvo leista rodyti, buvo vadinama socrealizmu. Ir daugeliu atžvilgių šis socialistinis realizmas formavo tų, kurie šiandien sėdi kultūros režisierių ir lyderių kėdėse, skonį ir pažiūras. Ir jie tęsia tą pačią liniją – diktuoja kitiems, kas yra gerai, o kas blogai, kas galima, o kas ne.

Jie diktuoja iš tų pačių pastatų, kaip ir anksčiau, sovietiniais laikais. Juk kultūros centras yra buvę kultūros namai, o sovietinė biblioteka, muziejus ar galerija tam ir buvo sukurta vienaskaita, kad nebūtų konkurencijos, skirtumo ar kt. Kad būtų lengviau valdyti ir vykdyti partijos liniją.

Ir dabar tose pačiose patalpose kiti žmonės su tokiu pat fanatizmu ir netolerancija siekia kitokios, mažo miestelio partijos linijos – savo partijos.

Valstybinio švietimo ar valstybinės medicinos monopolijoms mažuose miesteliuose vis dar kažkaip priešinasi ir priverčia konkuruoti privati ​​medicina ir nuotolinės mokymo formos. Bet nėra nieko prieš kultūros monopolį. Ir tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl maži miesteliai yra stagnacijoje, kodėl jų gyventojai linkę kraustytis į didmiesčius ir net į kitas šalis.

Ir kuo talentingesnis provincijos gyventojas, tuo kietesnės jam pasirodo vietinės kultūros valdžios stiklinės lubos, tuo aktyviau šį gyventoją iš provincijos miestelio išstumia vietinė vidutinybė. Dėl tokios mažų miestelių politikos Lietuvos provincija skursta talentingų, kūrybingų, iniciatyvių žmonių. Provincijos biudžetų dalintojams, kelioms dešimtims „šiltą vietą“ saugančių provincijos miestelio gyventojų ir jų palydai tokia situacija naudinga. Jų menką erudiciją, vidutiniškumą ir tiesiog kvailumą nesunkiai kompensuoja konkurencijos trūkumas. Protingus ir talentingus jie užuodžia už mylios ir aktyviai išgyvendina juos iš jų jurisdikcijai priklausančios teritorijos. Vietiniai kunigaikščiai ir palyda dabar gyvena gerai. Tačiau kas provincijos laukia po dešimties metų?

Prancūzų matematikas Blezas Paskalis (Blaise Pascal) kartą XVII amžiuje pasakė: „Jei 300 mokslininkų paliks Prancūziją, ji pavirs idiotų šalimi“. Kiekvienas, kuris domisi Lietuvos provincijos raida, gali pats padaryti išvadas iš šios frazės. Valstybinės svarbos reikalas, jei valdžia, žinoma, ketina rūpintis Lietuvos ateitimi, turėtų būti šių monopolijų – vietinių „kultūros“ kunigaikščių diktato naikinimas.

Ir tam reikia mieste sukurti ne vieną didelę biblioteką, o dvi mažas. Bent jau jos pradės konkuruoti tarpusavyje, o gyventojai, gavę įvairovę, iš to turės naudos. O atlyginimų fondas padalintas per pusę – vieta nebus tokia „šilta“ ir ją užims tie, kurie domisi plėtra, o ne tie, kurie ieško „šiltos vietelės“. Geriau būtų du kino teatrai, dvi koncertų salės, nors ir kuklios, nei vienintelė buvusio sovietinio kultūros centro salė. Tegul mieste būna dvi ar trys nedidelės parodų salės ar galerijos, gal net savanoriškais pagrindais, nei viena didelė.

Tai sukels bent kažkokią konkurenciją ir susilpnins vietos kultūros lyderių savivalę, kuri, beje, valdoma mūsų sąskaita. Juk visi parodų rūmų, kultūros komitetų, kultūros centrų, bibliotekų vadovų biudžetai ir atlyginimai susideda iš mūsų mokesčių. Kitų pinigų kultūrai valstybė tiesiog neturi. Visi šie pinigai yra mūsų mokesčiai. Ir mes turime teisę reikalauti, kad kultūrinis meniu būtų įvairesnis nei ta avižinė košė ant vandens, kuria dabar mus vaišina mažų miestelių kultūros vadovai.

Straipsnio originalas Delfi.ru portale.

Vertimas iš rusų kalbos: vilkmerge.lt

Dabar naujausias naujienas apie Lietuvą galite skaityti Ru.Delfi.lt Telegram kanale! Užsiprenumeruokite, kad gautumėte naujausią informaciją!

delfi

Ankstesnis straipsnisĮ ką atkreipti dėmesį perkant skalbinių džiovyklę?
Kitas straipsnisStartuoja sveikatos linija – vaistininkai gyventojus konsultuos visą parą

LEAVE A REPLY

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia