Pradžia Aktualijos Rašo skaitytojai Išvyka į Joniškį

Išvyka į Joniškį

290
0

LPS „Bočiai“ Ukmergės klubo „Viltis“ nariai, keliaudami į susitikimus su kitų rajonų senjorais stengiasi išnaudoti progą aplankyti žymias krašto vietas, lankytis muziejuose, apžiūrėti miesto žymias vietas. Tai atitinka ir mūsų vykdomo kultūrinio šviečiamojo projekto „Kultūrinės įvairovės mainai“ reikalavimus.

Spalio 25 d. kelionės į Joniškį metu sustojome prie Kryžių kalno. Visi esame čia buvę jau ne vieną kartą, tačiau esant galimybei vis norisi čia apsilankyti. Danutė Gelūnienė mums priminė šio kalno istoriją. Viduramžiais čia stovėjo medinė pilis, kurią sunaikino Livonijos kariuomenė 1348 m. XIX a. viduryje ant piliakalnio, vadinto Pilies kalnu, Jurgaičių, Domantų piliakalniu, Maldavimų kalnu imta statyti kryžius. Vietiniai žmonės pasakojo, kad pirmieji kryžiai pastatyti meldžiant Dievą sveikatos. Kiti teigė, kad kalne kryžius imta statyti 1863 m. sukilime žuvusiesiems atminti. Numalšinusi sukilimą caro valdžia uždraudė statyti kryžius. Maldingi žmonės pasirinko atokesnę vietą kryžiams statyti, tokią, kaip Kryžių kalnas. Tarpukariu čia būdavo aukojamos šv. Mišios. Sovietų okupacijos laikotarpiu kelis kartus kalnas buvo apgriautas, sunaikinti visi jame sustatyti kryžiai. Žmonės statydavo kryžius nakčia. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kryžius imta statyti ir kalno papėdėje, pačiame kalne jie jau ėmė netilpti. 1993 m. rugsėjo 7 d. Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas Kryžių kalne išgarsino jį visame pasaulyje. 2000 m. liepos 8 d. čia pašventintas pastatytas pranciškonų vienuolynas.

Apsilankėme netoli nuo Joniškio esančiame miško parke „Plūgobroliai“. Jį įkūrė ūkininkas Vidmantas Šliarpas. Gėrėjomės ten pastatytomis skulptūromis, aplankėme voljere esančias meškas. D. Gelūnienė papasakojo, kaip viena prieš metus pabėgusi meška padarė daug rūpesčių, kol buvo sugauta ir vėl uždaryta voljere. Parke įrengtas ir senienų muziejus, o jame – reti žemės ūkio technikos eksponatai, įvairūs namų apyvokos daiktai, pagaminti daugiausia iš medžio. Čia yra senos medinės vygės, metalu kaustytos kraičio skrynios su didžiulėmis spynomis, naščiai vandeniui iš upės parsinešti, kubilai mėsai sūdyti, grūdams laikyti, medinės sviestamušės, indai iš beržo tošies kruopoms laikyti, ornamentuotos indaujos, mediniais pragilai javams kulti ir daugelis kitų eksponatų, kurių pavadinimų net nežinojome. Joniškyje yra išlikęs dviejų sinagogų kompleksas. Kompleksą sudaro du mūriniai, lygiagrečiai stovintys pastatai – Baltoji sinagoga, statyta vėlyvuoju klasicizmo stiliaus periodu (1823 m.) ir Raudonoji sinagoga (1865 m.) su neogotikos architektūros elementais. Sinagogos yra atstatytos ir restauruotos, pritaikytos kultūros reikmėms. Klubo nariai užsuko į Baltąją sinagogą, kur joje eksponuojama fotografijų paroda.

Joniškyje yra Lietuvoje išgarsėjęs Krepšinio muziejus, kurį įsteigė entuziastas Leonas Karaliūnas, kuris yra išleidęs ne vieną fotoalbumą, parašęs ne vieną knygą apie krepšinį ir krepšininkus. Jis mus pasitiko, aprodė visas ekspozicijas, pateikė daug įdomių krepšinio istorijos faktų. Uždavinėjo klausimus mums. Į kai kuriuos atsakėme, į kai kuriuos ne. Kas pirmas iš lietuvių žaidė NBA, kokia šalis iškovojo pirmojo Europos krepšinio čempionato medalį, kas geriausias pasaulio krepšininkas, kokius medalius yra iškovoję lietuviai krepšininkai, koks Arvydo Sabonio ūgis…? Už teisingus atsakymus – prizas ir nuotrauka prisiminimui. Prasmingai ir emocionaliai praleidome laiką muziejuje. Daug ką prisiminėme iš krepšinio istorijos, daug ką sužinojome naujo.

Pradžioje susipažinome su ankstyviausia Lietuvos krepšinio istorija. Dalis ekspozicijos skirta ir Joniškiui. Šiame mieste krepšinis pradėtas žaisti 1936 metais. Pamatėme su Lietuvos ir užsienio krepšiniu susijusius eksponatus. Čia yra Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio, Rimo Kurtinaičio, Modesto Paulausko ir kitų žinomų Lietuvos bei užsienio krepšininkų marškinėliai, sportiniai bateliai su autografais, įvairiuose čempionatuose iškovoti medaliai, nuotraukos, proginiai suvenyrai, legendinio Maiklo Džordano (JAV) viso ūgio kartoninė figūra, autografas, dedikuotas šalies krepšinio puoselėtojui Stanislovui Stonkui, didžiausias 53 numerio sportinis batelis, priklausęs ukrainiečiui Grigorijui Chižniakui ir dar daug daug kitų eksponatų. Fotografavomės apsirengę žymių krepšininkų marškinėliais, pasėdėjome Krepšinio karaliaus soste, palikome savo autografus ant koridoriaus sienas puošiančių didžiulių Lietuvos krepšininkų nuotraukų.

Su Joniškio senjorais susitikome ne pirmą kartą. Joniškyje lankėmės 2016 m. Į renginį Ukmergėje joniškiečiai buvo atvykę 2017 m. Joniškio bendrijos pirmininkė Vanda Malūkienė džiaugėsi, kad senjorų tarpusavio draugystė tęsiasi, dėkojo, kad atvykome, paįvairinome, pagyvinome jų renginį. Klubo „Viltis“ pirmininkė Valerija Naraškevičienė dėkojo už pakvietimą, širdį džiuginantį šiltą priėmimą, nuoširdumą.

Džiaugėsi gražiu prasmingu kolektyvų bendradarbiavimu. Koncertavo Joniškio bendrijos mišrus vokalinis ansamblis, Ukmergės kultūros centro bočių moterų vokalinis ansamblis „Lyra“ (pranešėja Janė Juzėnienė, akomponavo Aurelijus Pampucha).

Taip pat renginyje dalyvavo Joniškio Kriukų pagrindinės mokyklos forumo teatro „Savas“ jaunosios aktorės su vadove Ligita Eitkevičiene. Forumo teatro išradėjas yra brazilas Augustas Boalis. Ši teatro forma nuo kitų skiriasi tuo, kad žiūrovai yra ir aktoriai, vaidinimas nėra baigtinis, jis nuolat kinta pagal žiūrovų siūlymus. Iš čia kilo ir pavadinimas žiūrovas-aktorius, nes forumo teatro metu niekas negali išlikti pasyviu stebėtoju. Mokinės vaidino situacijas autobuse, šeimoje. Mums, žiūrovams, reikėjo užduoti klausimus veikėjams, teikti siūlymus situacijai gerinti, ką galima būtų pakeisti. Po pasiūlymų pakeisti į vaidinimą buvo įtraukti žiūrovai, kurie turėjo atlikti pakeistų veikėjų roles. Nors situacijos buvo ir ne visai juokingos, tačiau juoko protrūkius iššaukė ekspromtu sukurti senjorų vaidmenys. Juokavome, kad klube reikėtų įkurti dramos būrelį, nes nariai parodė savo turimus aktorinius sugebėjimus.

Visi įsijungėme į Joniškio senjorų ir L. Eitkevičienės organizuotus žaidimus, šokome, dainavome.

Janina Badokienė

Atsakyti

Prašome įrašyti komentarą
Įrašykite savo vardą