Pradžia Aktualijos Pranešimai Bėgesiai Vilkmergėlės krantais

Bėgesiai Vilkmergėlės krantais

1720
0
Vilkmergele

Vilkmergele

Jau senokai „ant sąžinės“ nešiojausi tam tikrą graužatį, naštą, dėmę, nuosėdą ar sunkenybę… Ir ne visai svarbu, jog toji dėmė, našta beigi graužatis toli gražu ne tokia jau vieniša margame mano sąžinės lauke. Svarbu, jog štai tokiu būdu šiek tiek pagyvinau senai parašytą ir dėl to jau gerokai nusibodusį sakinį – “Kažkada, labai senai, pažadėjau p. S. Budraičiui parašyti ką nors panašaus į recenziją apie jo knygą “Vilkmergėlės krantais”. Sakinys tikrai ilgai “išdidžioje vienatvėje” tūnojo kompiuterio atminties užkaboriuose bet, deja, pridėti šalia jo kokį nors kitą, bent kiek “cekavesnį”, nelabai sekėsi, nors bandymų būta ne du, ir netgi ne trys… Betgi, šiaip ar taip, atėjo laikas padaryti iš to ir kokią nors išvadą, o ji išties paprasta, kaip “dvi kapeikos”, – aš tiesiog nežinau apie ką rašyti… Tiksliau, žinau, kad apie “Vilkmergėlės krantus”, bet bėda ta, kad tie “krantai” ne itin įžiūrimi ir nelabai aiškiai nubrėžti…

Taigi… Garsas apie tai, jog p. S. Budraitis rengia knygą apie Vilkmergėlės upelio pakrantėse nutikusius įvykius, jos krantuose stoviniavusius ar skubėjusius žmones, mieste pasklido greitai, nuteikdamas viltims, jog, štai, sulauksime naujoviško pažvelgimo į Ukmergės istoriją, nuoseklaus “plačiaformačio” miesto istorijos pasakojimo tradiciją svariai papildant simboliniu Vilkmergėlės “pjūviu” ar ašimi. Žinia, garsai, gandai ar tiesiog “pletkai” yra neatsiejama miesto bendruomenės būties dalis, tad realybėje (t. y. knygoje) tesuradęs tik apie dešimt puslapių, kuriuos vienaip ar kitaip galima priskirti “istorinei” knygos daliai, nepuoliau rautis plaukų, nes didelių debesų ir negausių kritulių gyvenimas jau ne kartą yra man patiekęs. Gaila tapo tik nuoširdaus p. Stanislovo nusiteikimo knygos rengimo metu, kurį jutau net trumpo pokalbio telefonu metu bei netektos galimybės pasimokyti pažvelgti kitu kampu, padiskutuoti ar (ir) pasiginčyti Ukmergės istorijos tema…

Užtatai knygoje tikrai gausiai patiekta Ukmergės literatų kūrinių, kas, be abejo, labai įdomu, bet nelabai laukta. Ar aš galiu recenzuoti Ukmergės literatų kūrybą? Nemanau. Kažkada esu rašinėjęs kaži kokius pastebėjimus apie vieno pono “išguldytas gromatas”, ale po tų bandymų susilaukiau ne tokios jau menkos krūvos to pono ir jo gerbėjų komentarų, pasak kurių, šių eilučių autorius yra labai šioks ir anoks, o be to, rašinėjantis tuos negiriančius sakinius tik todėl, kad baisiai pavydintis tam ponui jo genialybės. Tad daug paprasčiau yra nepavydėti. Ką ir darau. Nors, teisybės dėlei, reiktų pasakyti, kad vis tik pavydžiu. Pavydžiu Vladui Šlaitui jo sugebėjimo, atrodytų, paprasčiausią buitinį kalbėjimą, kasdienę šnektą, “mostelėjus” vos vienu sakiniu ar net žodžiu, paversti skambančiai aidinčiu eilėraščiu (knygoje šis stebuklas labiausiai matomas “Avietėse”). Nes gi būna, kad apkaišomas tekstas metaforomis ir epitetais, lyg “nabašninkas” gėlėmis, vaizdas gražus, bet širdis nesidžiaugia… Na, bet čia tarp kitko.

Šalia šių literatūrinių užmojų labai derėtų kokie nors vizualiai gražūs dalykai, kad ir fotografijos meno kaimynystė. Ir iš tikro, knygoje fotografijų tikrai daug, meniškai prabylančių irgi pasitaiko, bet… čia jos atlieka kaip ir savarankišką bei su literatūra neartimai susijusią funkciją – fiksuoja įvairius tiltelius ir lieptelius, jungiančius Vilkmergėlės krantus bei dar ką nors šalimais ar tolėliau. Neabejotina, jog šio tiltelių (ir kitko) nuotraukų (didžiosios dalies jų autorius – S. Budraitis) rinkinio, kaip ir bet kokių kitų šiųdieną fiksuojančių “sustabdytų akimirkų”, vertė su kiekviena diena auga, bet ar toks fiksuojančios – iliustracinės fotografijos ir teminės poezijos bei prozos derinys tikrai yra geriausias iš galimų? Nepasakyčiau. O komentuoti sąžiningai padarytus, bet kasdieniai elementarius Vilkmergėlės pakrančių ar žiočių atvaizdus vargu bau ar beverta.

Dar knygoje yra įžanga ir sudarytojo žodis, upelį tvarkančių moksleivių mintys bei foto, Šventosios upės nuotraukos ir jos intakų schema, ganėtinai panašios XVII ir XVIII a. Ukmergės schemos, rajono savivaldybės vėliavos ir rašto kopijos… Gal ir viskas. Nors, kai pagalvoji, net ir mišrainėms tiek “ingredientų” – per akis.

Pabaigai vis tik verta būtų žvilgtelėti į “Vilkmergėlės krantais” šiek tiek iš arčiau bei į vieną kitą jos turinio detalę – idėmiau.

Knygelės (99 psl.) viršelis – kuklus, bet skoningas – daug solidaus baltumo, santūri nuotraukos spalvų gama… Tiesa, skaitytojui gal ir nelabai aišku, ką reiškia užrašai: “Vilk-mer-gėlė” ir “tiltai-tilteliai-liepteliai”, bet įsigilinusiems į knygos sudėtį tas vis tik kažkiek paaiškėja, o teperverčiantiems puslapius tai gal ir ne visai svarbu. Panašiai, skoningai, sumaketuoti ir pirmieji knygos puslapiai, šriftų dydžius ir jų išdėstymą gražiai “surišant” su šalia įkomponuotos nuotraukos vaizdo turiniu, tačiau jau sekantys (4 ir 5) savo dizainu ir medžiagos išdėstymo logika tarsi įkrenta į, tarkim, estetinę “duobę”. Sunkiai suprantama, kam čia reikalinga aplamdytos (taip atrodo) miesto vėliavos nuotrauka, rėmėjų logotipai ir itin, švelniai tariant, vizualiai neišradingai pateiktas knygoje spausdinamų literatūrinių kūrinių sąrašas. Net ir labai gražiai sumaketuota panaši medžiaga dažniausiai atsiduria leidinių pabaigoje, o čia ji dar ir nuo pačios pradžios “aktyviai” griauna leidinio vizualinę stilistiką bei sukelia įspūdį, tarsi šiuos puslapius į knygą įklijavo kažkas, beįsisavinąs kompiuterinio raštingumo pradmenis.

6 – 9 puslapiai paskirti tai, jau mano paminėtai, istorinei sudedamajai. Jei lyginti su ankstesniais, manau, jie tikrai jau nebe tokie baisūs, nes juose pateikiamos žemėlapių kopijos bei fotografijos savaime kažkaip “išsidėsto” puslapių ploteliuose, o negausūs aprašai ar komentarai tam labai netrukdo. Tiesa, 8 – jame puslapyje jau atsiranda į juodai baltą perdaryta ir “išblukinta” Vilkmergėlės sraunumos fragmento nuotrauka, kaip pagrindinis knygos vizualinis leitmotyvas “įsikūrusi” daugumoje kitų knygelės puslapių. Bet apie tai vėliau, o čia daugiau reikėtų pakalbėti apie pateiktos medžiagos kokybę. Taigi, minėtoji istorinė medžiaga prasideda nuo 1595 m. G. Merkatoriaus žemėlapio fragmento, kuriame nedideliu taškeliu paryškinta pirmą kartą žemėlapy atvaizduota Ukmergė. Toliau seka 1855 m. Ukmergės žemėlapis, sekančiuose puslapiuose matome nuo piliakalnio “nupaveiksluotą” jo papėdėje sruvenančią Vilkmergėlę XX a. ketvirtajame dešimtmetyje ir dabartiniais laikais bei kraštiečio kalbininko Z. Zinkevičiaus teksto apie Ukmergės vardo kilmę fragmentą. Lyg ir graži, logiška “kelionė” nuo taško žemėlapyje iki akimis apžvelgiamo Vilkmergėlės vingio, aiškiai susiejant upelio ir miesto vardus į bendrą vienį. Bet tam tikri klaustukai, žvelgiant į šias istorines “iliustracijas” vis tik “iššoksta”. Tarkim, jei Ukmergės istoriniam lokalizavimui pasirinktas PIRMASIS su tuo susijęs, nors ir labai netiksliai tą darantis (kad ir lyginant su keliais dešimtmečiais vėlesniu Makowskio – Radvilos žemėlapiu) G. Merkatoriaus žemėlapis, kodėl Ukmergė (ir per ją tekanti Vilkmergėlė) pateikta tik 1855 m. nubraižytame, o ne PIRMAJAME žinomame, 1801 m. datuojamame, Ukmergės žemėlapyje, esančiame, beje, Ukmergės kraštotyros muziejuje, kuriame Vilkmergėlė labai gražiai “išvingiuota” vos ne žemėlapio centre. Vėlgi, kodėl miesto vardo “perėmimo” iš upelio istorijoje nesiremiama NAUJAUSIOMIS mokslininkų įžvalgomis, (t. y. A. Markevičiaus istoriniais – lingvistiniais tyrimais, kuriuose, visų legendų apie vilkus ir mergas siaubui, teigiama, jog greičiausiai per Ukmergę tekančio upelio, o vėliau ir gyvenvietės pavadinimas buvo Vilk(a)mirgė), o sustojama, prie tradicinio upėvardžio (taigi ir miesto vardo atsiradimo) kilmės aiškinimo, kurio netobulumą vis tik atskleidžia labai jau įvairus žodžio dėmens “-merg” kilmės aiškinimas. Beje, pats akad. Z. Zinkevičius šį A. Markevičiaus mokslinį darbą vertina kaip labai rimtą.

Apžvelgus šiuos kelis su istorija vis tik susijusius puslapius reiktų žvilgtelėti ir į kitą “istorinės medžiagos” pusę, pabirusią likusioje knygelės dalyje. 29 – me puslapyje pateiktos dvi miesto schemos (1637 m. ir XVIII a. pab.) kurias iš pirmo žvilgsnio galima palaikyti vienodomis. Įsižiūrėjus pasimato, kad vis tik skirtumų jose yra ir beveik visi jie susiję su tilto per Šventąją “pasislinkimu” nuo Vilkmergėlės žiočių, link, maždaug, dabartinės jo vietos. Vis tik drįstu manyti, jog įsivaizdavimas, jog miestas, dar tik įžengiąs į veik pusantro amžiaus trukusį karų, marų, gaisrų ir politinių suiručių laikotarpį ir miestas išlikęs po jo, gali atrodyti beveik tapačiai, teišduoda ne itin nuoširdų įsigilinimą į tai, kas vadinama Ukmergės istorija.

49 ir 59 puslapiuose pažertas visas “žiupsnis” įvairių faktų apie tiltus, keltus. Jie taip ir vadinasi “Istoriniai faktai/ Ukmergės miesto tiltai/…”. Puiku, tik kodėl šie “faktai” prasideda sakiniu “Vilniaus miesto plane 1386 m. pažymėtas kelio Vilnius – Ukmergė tiltas per Nerį”?

52 – 53 puslapiuose bandomas paminėti dabar jau “požeminiu” padarytas Vilkmergėlės intakas Sakalupis. Daroma tas keistokai – upelis vos įžiūrima vingiuota linija pristatomas 1855 m. perspektyvinės miesto pertvarkymo schemos (t. y niekados neegzistavusios realybės) iškarpoje, o dar stambesniame šios schemos fragmente vaizduojama ištiesinta Vilkmergėlė ir ant jos pastatyto malūno užtvankos suformuotas tvenkinys, visa tai įvardijant – „1928 m. per Sakalupį pastatomas gelžbetoninis tiltas“ (!?).

59-ajame puslapyje randame dar žiupsnelį (t. y. du) mažai tarpusavyje susijusių istorinių faktų ir XX amžiuje įvykusių, su tiltu per Šventąją (tarkim, jis yra netoli Vilkmergėlės žiočių) susijusių, istorinių faktų. Atrodo, kad visus istorinius aspektus jau ir pavyko apžvelgti. Kaip minėjau, didelės jų gausos knygelėje nėra.

Sugrįžus į „Vilkmergėlės krantų“ pradžią, 12-ame puslapyje regime jau minėtą spalvotą tekančio vandens fotografiją, pagrindinį knygelės „kairiųjų“ puslapių leitmotyvą, lyg ir turėjusį garantuoti jos stilistinį vieningumą, tačiau dėl didelio noro padaryti jį matomu ir reikšmingu, gerokai sumažinusi knygelės fotografijoms skirtą plotą. Labai abejoju, kad šis neišraiškingas pseudovieningumas iš tikro yra geriau, nei pačioje knygelės pradžioje jos „tvėrėjų“ pasiūlytas metodas – kairėje didelė, „per visą puslapį“ nuotrauka, dešinėje tekstas. Dabar gi, nori nenori, joje dominuoja ne tiek fotografijos ar tekstai, o nedideliais toniniais atspalviais paįvairinta pilkuma, spalva, tiesiogine bei perkeltine prasmėmis tikrai blogesne ir už juodą, ir už baltą. O juk galėjo…

Jau visai pabaigai – apie „Įvadą“. Na, įvadas knygos 13-ame puslapyje – jau savaime yra knygos sudarymo meno pasiekimas. Juokauju, žinoma, bet šalia daugybės kitų smulkių „kliurkų“, tas net labai ir nebestebina. Stebina sugebėjimas taip lengvabūdiškai neatsakingai dirbti intelektualinėje ir vizualinės estetikos apibrėžtyse esančius darbus, neturint tam nei gebėjimų, nei žinių, nei noro. Arba bent jau viską daryti taip, kad darbas atrodytų padarytas neturint tam nei gebėjimų, nei žinių, nei noro… O gaila, nes štai minėtas „Įvadas“ parašytas nors kukliai ir nepretenzingai, bet su išmanymu ir pagarba žodžiui, minčiai beigi žinojimui. Daugtaškis. Viskas.

ukmergeskulturospuslapiai.lt

Ankstesnis straipsnisUkmergės jaunimui – nauji treniruokliai ir orientacinės varžybos
Kitas straipsnisSėkmingo verslo paslaptis – išvystyta komunikacija

LEAVE A REPLY

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia