Pradžia Aktualijos Istorijos puslapiai DELTUVOS ŽEMEI – 800 METŲ!

DELTUVOS ŽEMEI – 800 METŲ!

1578
0
Deltuvos bažnyčia/ Nuotr. Stasys Pulkauninkas

2019 m. sukanka 800 metų nuo pirmojo (1219 m.) Deltuvos žemės vardo paminėjimo Taikos sutartyje tarp Haličo Voluinės (Ukraina) kunigaikštystės ir lietuvių žemių kunigaikščių. Tai pati seniausia žinoma XIII a. pradžios informacija apie sutartį pasirašiusius Deltuvos kunigaikščius – Judeikį, Pukeikį, Bikšį ir Ligeikį.


Svarbus Ukmergės krašto (ir ne tik) proistorijai įrašas bažnytine slavų kalba aptiktas Hipatijaus metraštyje, kuris, deja, neišliko, tačiau jo pirminio varianto nuorašas rastas šv. Ipatijaus vienuolyne Kostromoje (Rusija) egzistuoja. Suteikia žinių apie tuometinės Deltuvos kunigaikštystės padėtį Lietuvos žemių konfederacijoje, šalia Lietuvos, Nalšios, Neries, Upytės, Alšėnų, Žemaitijos ir Šiaulių valdų.

Tai kas ta Deltuvos žemė? Jos administracinis vienetas, teritorija, ribos ir t.t.? – Gali paklausti ne vienas. Čia pat pagalvoti apie ne per toliausiai nuo Ukmergės esantį to paties pavadinimo Deltuvos miestelį, seniūniją, apylinkes. Ir nieko tame netikėto, nesuprantamo, paprasčiausiai, ši vietovė jam yra žinomesnė, artima. Reikalai seniūnijos administracijoje, malda bažnyčioje ar kapinėse, gyvosios istorijos batalijos ir t.t.

Tačiau proistorinis, gilesnis Deltuvos vietovardžio dėmuo iki šiol neaktyvuotas. Menkai žinomas, nėra tapęs Ukmergės krašto savastimi, pristatančia pagoniškąsias ištakas. Kunigaikštystės, apėmusios Šventosios vidupio apylinkes ir jos intakų – Virintos, Siesarties – dalies Širvintos upių baseinus, išsiskyrusios XI-XIII a. laikotarpio piliakalnių ir pilkapynų 8 grupėmis.

Pasak lenkų istoriko Henriko Lovmianskio, Deltuvos žemę beveik atitiko 1566 m. sudarytos Vilkmergės apskrities ribos. Apėmusios Deltuvos, Kavarsko, Anykščių, Kurklių, Balninkų, Šešuolių, Videniškių ir, galbūt, Giedraičių, Dubingių, Molėtų, Utenos apylinkes.
Mokslininkų, archeologo Gintauto Zabielos ir istoriko Tomo Baranausko, 1990-ųjų tyrimais, į Deltuvos Žemės teritoriją įėjo Šventosios (Kavarsko apylinkėse), Kurklių, Alantos, Vilkmergės, Siesarties (Videniškių), Bartkūnų, Širvintų ir Giedraičių (dalis jų spėjami) valsčiai.

Jie ir sudarė Deltuvos kunigaikštystę, atskirą teritorinį vienetą, apgyvendintą gyvenvietėmis, juosiamą gynybinėmis pilimis, saugomą nuo priešų, nesitikint grėsmių iš saviškių. Įsiviešpatavus Mindaugo svarbai mirus broliui Dausprungui, sutriuškinus kalavijuočių ordiną, keičiant diduomenės struktūrą, griaunant kunigaikščių valdymo tradiciją.

Vieni kunigaikščiai žuvo arba buvo nužudyti, kiti, paklusę Mindaugui, tapo jo baronais. Maždaug 1425 m. padarytame Ipatijaus metraščio nuoraše yra ir antrasis Deltuvos kunigaikščių paminėjimas, kur Bikšis ir Ligeikis su Skabučiu ir Buniu 1260 m. Mindaugo akte jau vadinami jo baronais ir giminaičiais. O Deltuvos kunigaikštystė, kaip atskira teritorija, jau nebeminima.

Dar daugiau, po to kai LDK submonarcho Treniotos suokalbininkai 1263 m. nužudydami Mindaugą ir jo sūnus Ruklį bei Rupeikį, pasirašė sau mirties nuosprendį, ir Mindaugo sūnus Vaišelga, surinkęs kariuomenę 1264 m. užėmė Treniotos valdomą LDK, jis likvidavo ir opozicijos centrus – Nalšią ir Deltuvą. Ir jeigu Nalšios kunigaikščiai Daumantas ir Suksė sugebėjo pabėgti į Livoniją bei Pskovą, tai Deltuvos kilmingieji ir jų artimieji pateko po kardu – buvo išžudyti.

Liūdnai baigėsi didžioji, holivudinio filmo verta, legenda apie pagoniškąją Deltuvą. Neužilgo, didžiajam kunigaikščiui pavedus, jos teritorijoje kūrėsi perspektyvesnė Vilkmergė, kuri XX a. pradžioje buvo pervadinta Ukmerge.

Tiesa, Deltuvos vietovardis neišnyko – nuo 1385 m. įsitvirtino to paties pavadinimo valsčius, bajorų Valimantaičių, Kęsgailų valda. Bet tai jau kita Deltuvos žemės istorija…

Almanacho ESKIZAI redaktorius Vytautas Česnaitis

Atsakyti

Prašome įrašyti komentarą
Įrašykite savo vardą